Kolega kartą tarstelėjo, kad norėdamas įtraukti savo paties publikaciją į daktaro disertaciją, turėjo gauti tą straipsnį publikavusios leidyklos sutikimą. Loštelėjau. Nejaugi aš pats nesu savo idėjų autorius? Ir nejaugi mokslinių rezultatų sklaidai gali būti taikomi kokie nors apribojimai?
Savo prigimtimi, mokslas yra atvira diskusija ir turi būti prieinama visiems. O kaip yra dabar? Mokslinių žurnalų leidėjai savo duomenų bazes parduoda universitetų bibliotekoms. Pinigai dideli, todėl tik dalį tų žurnalų bibliotekos įperka. (Pavyzdžiui, K.U. Leuvene neturiu priėjimo prie Current Biology, nors tai vienas rimčiausių neuromokslų žurnalų.) Neturi pinigų – nedarai ir mokslo.
Suprantama, leidėjams reikia gyventi. Jie juk suredaguoja straipsnius, pasirūpina peer review, galop ir spausdina patį žurnalą. Gal – bet žinau bent dvi išeitis:
- arXiv.org: daugiausia tiksliųjų mokslų straipsnių interneto biblioteka, kurioje autorius pats padeda savo straipsnį ir visi gali jį skaityti. Iš karto ir nemokamai. Tą patį straipsnį paskui autorius dar nusiunčia į pasirinktą žurnalą, bet čia tam, kad oficialiai jis būtų kur išleistas.
- PLoS ONE: Creative Commons licenzijos žurnalas, kuris turinį padaro prieinamą kiekvienam, o išlaidas padengia iš autorių kišenės. Jei autorius susimokėti neišgali, tai ir nemoka.
Tai svarbūs žingsniai moksle. Man nesuvokiama, kaip mokslininkai galėjo leistis įviliojami į ne atvirų standartų leidybinę situaciją. Bet galas tam artėja, prognozuoja Michael Nielsen (jau minėtas jonaskubilius.mp). Internetas transformuoja standartines informacijos sklaidos formas, spartindamas komunikaciją, todėl pasaulis ir keliasi į internetą. Spausdintas žurnalas nebetenka prasmės, nes efektyviau publikuoti elektroniškai. Ir tada ši sistema – tikėkimės – griūna ir mokslas tampa vėl prieinamas visiems.
Šiame kontekste džiugu išskirti neseniai pasirodžiusią jaunų lietuvių matematikų Pauliaus Kantauto, Luko Melninko, Pijaus Simonaičio ir Pauliaus Šarkos Matematikos knygą, skirtą ruošimuisi matematikos olimpiadoms ir elektroniniu formatu platinamą laisvai (pagal CC BY-SA 3.0 licenziją). Kaip ir patys autoriai sako, tokiu atvirumu tikimasi paskatinti ir kitus matematikus prisidėti prie knygos rašymo ir tobulinimo. Šimtas puslapių teorijos su pavyzdžiais padės solidžius pagrindus kiekvienam pradedančiajam. (Panašus nelietuviškas mane žavintis pavyzdys yra David Kriesel knyga A Brief Introduction to Neural Networks.)
Ką matau aš: autorių teisės miršta, nes jos yra nenatūralios ir modernioje visuomenėje jų tiesiog nebereikia. Žmogaus įgimta dalintis. Matematikos knygą autoriai parašė iš meilės matematikai ir noro perduoti sukauptas žinias kitiems. Tai yra natūralu, tai – žmogiška. Kas ir už ką rašo Wikipedia? Kuria Ubuntu? Aš pats perėjau nuo kiauro © dėjimo visur iki vos ne Public Domain licenzijos (kol kas tik CC BY, nes paprastai naudoju ir kitų autorių kūrinius). Jūs man pasakykite, kodėl taip įsikibę laikotės į savo copyrightus? Inercija? Garbės vaikymasis? Ar noras užsidirbti? Bent jau kaip mokslininkas, aš esu apmokamas visų žmonių sąskaita ir manau, kad mano kūryba yra mūsų visų.
Jaro
2010-04-22
Panašus absurdas yra ir dėstytojų tarpe. Jie laikosi savo paskaitų medžiagos ir nenori jos viešinti :( Apie tai neseniai rašiau Ututi blog’e: http://blog.ututi.lt/2010/4/21/argi-tai-ne-absurdas
Jonas
2010-04-22
Priežasčių čia sukrenta keletas. Daugiausia iracionalios:
– Laisvai prieinama medžiaga reiškia, kad studentai neis į paskaitas. Pas mus K.U. Leuvene, regis, yra reikalavimas absoliučiai visą medžiagą internete sudėti, tai aš ir nevaikštau. O tuščios auditorijos – universitetui įtarimai dėl dėstymo kokybės. Studentai paskaitų nelanko, nes dėstytojas prastas – va ir lekia dėstytojas iš darbo. Pačiam universitetui laisvai prieinama medžiaga reiškia, kad mažiau kas stos, mažiau bus ir pinigų.
– Kurso paruošimas iš tikrųjų daug kam yra „gyvenimo darbas“ ir tikrai būtų skaudu, jei kas nors jį pasisavintų (savo kursui ruošti) ar sumenkintų (rastų klaidų, nusišnekėjimų, gal net plagijavimo). Sava kūryba yra begalo brangi kūrėjui.
O racionalusis argumentas toks. Paprastai medžiagoje naudojama kitų autorių kūryba (grafikai, iliustracijos ir pan.). Nors švietimo tikslais tai galima daryti, tokios medžiagos viešinti negalima. Su tuo susidūrė tiek čia minimas Paulius Šarka, kuris neapsikentęs galiausiai parašė savo, tiek ir MIT su savo laisvai prieinamų kursų iniciatyva OpenCourseWare. Pastariesiems teko šalinti visus paveikslėlius arba juos perpiešti. Įsivaizduoji, kiek jiems tai kasmet kainuoja? Bet MIT turi principus. Tie principai tokie stiprūs, kad neseniai vienbalsiai nutarė, jog viešins visas MIT mokslininkų publikacijas. Aš tai traktuoju kaip gestą, jog jiems nusispjauti ant leidėjų su savo copyrightais. Labai teisingai.
Turbūt supranti, kad visi tie argumentai prieš laisvą platinimą – tik mažų žmogučių didelės baimės.