Kai kadaise dar studijavau, pamenu, menkai ką paskaitose teišmokdavau. Nes nėr motyvacijos. Išmokstu dirbdamas pats, o dar geriau, jei imu galvoti apie tai, ko mokausi, ir bandau sujungti žinias.
Šiame kviestinių paskaitų Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete sezone nutariau išbandyti sugrupuoti studentus po kokius keturis-penkis ir paskaitos metu pamėtyti klausimų, į kuriuos kiekviena grupelė turėtų per porą minučių individualiai atsakyti. Idėja akivaizdi: kai duodi žmogui pačiam galvoti, mokymasis kur kas efektyvesnis.
Pasirodo, dviračio neišradau. Tiesą sakant, nesugebėjau prisiminti, kad tokios idėjos atėjo iš fizikos Nobelio premijos laureato Carl Wieman paskaitos (kurią krupščiai reziumavau jonaskubilius.mp, bet nuorodą turiu tik netiesioginę). Carl Wieman yra užsibrėžęs tyrimais parodyti kitokio mokymo naudą ir šiandien žurnale Science paskelbė puikių rezultatų: jo siūlomi metodai dvigubai pagerino fizikos studentų rezultatus testuose (lyginant su gerai kontroliuota kontroline grupe, aišku).
Metodas:
- Liepti pasiruošti paskaitai.
- Prieš paskaitą internetu atlikti trumpą žinių pa(si)tikrinimą.
- Paskaitos pradžioje suskirstyti studentus poromis ir kartoti maždaug tokią procedūrą:
- Užduoti klausimą ir liepti diskutuojant su partneriu ir/ar kitais studentais per kelias minutes atsakyti (naudojant clicker, o kartais raštu).
- Aptarti atsakymus ir diskusijų metu kilusius klausimus.
Nėra jokio formalaus dėstytojavimo! Yra tik studentų darbas tarpusavyje. O kai pats turi pasiruošt paskaitai, išmąstyt atsakymą, paaiškint kitam ir dar įtikint, išmoksti nepalyginamai daugiau nei jaukiai snausdamas auditorijos kamputyje. Šis metodas tinka didelėms auditorijoms ir gal net nemotyvuotiems studentams (studentai gavo tik 3% priedo prie galutinio pažymio už atsakinėjimą). Ir, svarbiausia, nėra taip sunku būtent taip ir pradėti dėstyti. Kad jau ir nuo kito semestro…
Bronė
2011-05-13
Prisimenant dalykus, kuriuos teko studijuot, tikrai ne viską norėčiau, kad man būtų buvę taip išdėstyta. Tarkim, anatomija?? eksperimento planavimas?? pirmas – kad šiaip ten nėr ką diskutuot, o antras – kad be atitinkamo matematinio pagrindo ir stipraus porininko š gausis..
be to reiktų paminėt, kad tokio mokymosi užuomazgų būta ir taip: kas barake gyveno/mokės gerai pamena Skai(s)tyklą, dalis laboratorių turėjo reikalavimą pirmiau apsigint teoriją prieš pradedant.
Man asmeniškai didžiausia paspirtis gerai suprasti ir išmokti dalyką – pagarba (kartais su baime, jei pagarsėjęs kaip “kirvis”) dėstytojui. Vat tiesiog labai gėda prieš kai kuriuos dėstytojus gaut nemaksimalų įvertinimą. O kaip tą pagarbą dėstytojai užsitarnauja? Aiškiu ir nuosekliu išdėstymu :)) kada, jei atidžiai klausai, kyla begalė klausimų. Ir dar svarbūs atsiskaitymai,- veža testai, kurių 100% balų nesurenka nei vienas studentas:)
Jonas
2011-05-13
Pirma, apie eksperimentinius dalykus čia nebuvo kalbėta.
Antra, eksperimento planavimas yra viena esminių standartinio mokslinio proceso grandžių. Tie eksperimentai iš oro neatsiranda, reikia diskutuoti.
Trečia, naivu tikėtis tokio dalyko kaip pagarba. Sutinku, kad gražu, bet — naivu. O apie dėstymą su baime išvis man būtų net nepatogu kalbėti — tai tikrai nepriimtina šiuolaikinėje visuomenėje. Gerbti — taip, bet bijoti?
Analogiškai naivu “atidžiai klausai” ir t.t. Taip, jeigu mokaisi, tai ir išmoksti. Bet čia mes kalbame apie tai, kaip eilinį studentą efektyviau mokyti, noris jis to ar ne.
Bronė
2011-05-13
suplakei pirmą su antru, t.y. ne taip įskaitei. Nesvarbu. Apie eksperimentinį planavimą ką norėjau pasakyt, kad man labai pasisekė, jog turėjau Marių namuose, žinok, sėdėdavom ištisus vakarus kol jis man kiekvieną formulytę aiškino. Iš mano kursiokų dar vienas ar du buvo, kurie “graibės” matematikoj/statistikoj, o su likusiais tiesiog neįsivaizduoju diskusijos. Analogiškai tas pats buvo ir su Biofizika.. O problema ne tik dėstytojo,- kai aš stojau matematikos egzo užteko mokyklinio, tai toks ir stojančiųjų požiūris į matematiką apskritai buvo.
Sutinku, kad iš grupelės studentų su tokiu mokymu galima daugiausiai išpešti. Kas ir turi būti dėstytojo siekiamybė. Tačiau vienam konkrečiam studentui nebūtinai tai bus optimaliausias variantas.
(aš ne tiesioginę baimę pačiam dėstytojui, o atsiskaitymo sudėtingumui pas jį turėjau omeny. Tau tai atrodo nepriimtina?)
Jonas
2011-05-13
O kodėl tiems studentams, kurie tyrime dalyvavo, problemų nebuvo? Gal gudresni. Bet gal ir dėl to, kad užduodami klausimai nėra kosminiai, jiems atsakyti užtenka poros minučių. Be to, tai įdomūs klausimai. Aišku, savarankiškas darbas prieš paskaitą būtinas.
Iš kitos pusės, sutinku, kad jeigu susirenka šešetukininkai, gali nieko neišeiti. Bet nežinau, pats nebandžiau.
Atsiskaitymo sudėtingumas — ok, motyvuoja, bet siekiamybė ta, kad žmonės studijuotų visą semestrą, o ne tik prieš egzaminą. Todėl ir reikia daryti įdomias ir naudingas paskaitas, o ne burbėjimus po nosimi.
GL
2011-10-25
Siaip manau reikia kombinuoti abu metodus, pagal situacija, priklausomai nuo studentu lygio, diskutuojamu problemu sudetingumo ir pan. As savo dalyke taikau kiek panasia sistema – tik kad taskai duodami uz aktyvu dalyvavima (t.y. protingus klausimus ir komentarus, ne uz diskusijas tarpusavyje), bet juos galima uzdirbti ir kitais budais.