Klaida – ypač ne tavo – visuomet kelia didžiausią pasipiktinimą. Ir kuo daugiau tavo planų ir vilčių ta klaida sugriauna, tuo pikčiau ir skaudžiau. Betgi šiame tinklarašty mokomės pozityvumo, tad – stebėdamas savo profesorių režisierių Jay Scheib, sužinojau apie būdą pamilti klaidas. Teatre dažnai juk vieno prašai iš aktoriaus, jis padaro kita, suklysta ir techninis… [Read more…]
rugpjūčio 25, 2010
Tokioje knygoje apie vienatvę perskaičiau nepaprastą patarimą, ką daryti, kai jauti, kad viskas slysta iš rankų – darbas nesieina, nebesusišneki su žmonėmis, viskas erzina ir t. t.: I know a woman who, when she’s having a bad day, leaves change at the soda machine for the next person to find. iš John T. Cacioppo &… [Read more…]
rugpjūčio 12, 2010
Pastebėjau įdomią kalbos galią: „Man nepatinka bambantys ir viskuo besiskundžiantys žmonės.“ ir „Mėgstu pozityviai į gyvenimą žiūrinčius žmones.“ Prasmės, ypač kasdieniame kontekste, panašios, bet antrasis sakinys šviesesnis. Todėl ėmiau sąmoningai stengtis formuluoti sakinius teigiamai. Juk jeigu žmogus vien nelaimėmis – ir mano akys apsiniauks. Savo bambėjimu mes vienas kitą įtikinsime, kad viskas iš tikrųjų blogai.… [Read more…]
birželio 1, 2010
Gal vienuoliktoje klasėje gerokai atsilošęs kėdėje pamačiau kažką trūkčiojant krūtinėje. Keistas jausmas matyti kažką savo kūne, kas nepaklūsta valiai. Mano naminė augintinė širdis. Nors atrodo, kad ji ne mano. Ji sau, aš – sau. Ėmiau gerbti širdį už savarankiškumą. Ir dabar mėgstu jausti, kaip kartais jos trūkčiojimas ataidi visu mano kūnu. Subtilūs priminimai.
rugpjūčio 31, 2010
0