Arka

Posted on 2009-03-13


Netyla kalbos apie Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, kurios yra dar vienas atspindys jau keletą metų trunkančių diskusijų apie Fluxus, Meką ir Guggenheim’o muziejų. Kas yra menas, o kas „tuščias tetrapakas“ (Jūratės Sprindytės terminas)?

Valdo Urbanačiaus „Krantinės arka“

VEKS nuotr.

Liaudis pasipiktinusi, nes ne menas čia, o vamzdis. Irena Vaišvilaitė savo straipsnyje „Bernardinuose“ visuomenėje kilusį pasipiktinimą kritikuoja: „(…)  nebuvo net pabandyta suprasti šį darbą – sąmoningai provokuojantį, skatinantį galvoti apie mūsų santykį su aplinka ir kultūra, apie poveikį jai. Galų gale tai, kad darbas jį mačiusiuosius glumino ar stebino, taigi tikrai veikė, vertė suvokti, buvo pateikta ne kaip jo jėgos, o kaip menkystės įrodymas… Žmonės, kurie naujausiais meno reiškiniais nesidomi, nes, kaip patys nuoširdžiai prisipažįsta, jų nesupranta, buvo padaryti teisėjais ir kritikais.“

Ar menas turi būti prieinamas visiems? Jei prieinamas tik išsilavinusiems, besidomintiems menu žmonėms, kokia tada meno paskirtis? Kam kuriamas menas? Vertinant reakciją į „Krantinės arką“, atrodytų, jog tikras menas turi būti demokratiškas, kiekvienam suprantamas. Toks jaukus, mielas, saugus, jokiu būdu neverčiantis smegenų vingiui krustelėti, nes „(…) eiliniams nereikia lavintis, jiems atrodo, kad jų skonis, jų mąstymas yra konstanta, kurios nevalia kvestionuoti,“ pasak jau anksčiau šitame bloge mano cituoto Rimanto Kmitos. Popsas ir propaganda (pvz., solialistinis realizmas) puikiai atitinka šiuos „demokratiškojo meno“ kriterijus.

Menas (kaip ir mokslas) tuo ir yra menas, kad neleidžia pasitenkinti esama situacija, vis verčia užduoti klausimus ir bandyti į juos atsakyti. Kaip jau rašiau B. Burgio svetainėje, „kodėl reikia tikėtis, kad meno kūrinys va taip savaime bus aiškus ir palies sielą? Jūsų dėstoma matematika nėra savaime aiški ir daug pastangų turi įdėti, kol imi gaudyti kampą. Taip ir su menu: reikia lavintis, kad pajustum grožį.“

Kodėl V. Urbanavičiaus skulptūra yra įdomi ir vertinga?

– Socialinė svarba: atkreipiamas dėmesys į miesto ryšį su gamta.
– Aktualumas, dabarties reflekcija: ekologija yra viena opiausių nūdienos temų.
– Šmaikštus memo išnaudojimas: kiek kartų girdėjom, jog Neris yra nuotėkų vamzdis?
– Techninis įgyvendinimas: suvirinti tokį vamzdį yra ne juokas.
– Estetinė satisfakcija: puiki skulptūros forma, geras pavadinimas, tinkamos medžiagos (parūdijęs vamzdis!), paprastumas, ironija

Jei skulptūra būtų šiek tiek patogesnėje vietoje ir visam laikui, ilgainiui greičiausiai tamptų viena lankomiausių Vilniaus vietų. Pamenate, kaip su Eifelio bokštu buvo: iš pradžių visi juokės ir keikė, o dabar – Paryžiaus simbolis. Kokybiškas menas priverčia mąstyti kitaip, tačiau žmogus į pokyčius nelinkęs, todėl kūrinį atmeta. Bet, žiūrėk, susigyvena ir jau gražu, jau faina. Ten, kur gelmė, suvokimas išsyk neateina.

Galop svarbu suvokti „Krantinės arkos“ vaidmenį bendrame meno kontekste. Ši skulptūra nėra kažkuo inovatyvi pasauline prasme, greičiau šiek tiek atsilikusi, imituojanti postmodernistinę architektūrą (kaip ir rašoma culturelive.lt). Bet mums svarbi: pagaliau imame diskutuoti apie meną. Gaila, kad diskusijos kol kas paviršutiniškos, bet su laiku…

Priedai: Laimos Kreivytės straipsnis, paprastais žodžiais paaiškinantis „Krantinės arkos“ meninę vertę, Agnės Narušytės straipsnis, kuriame randamas turbūt kertinis „Krantinės arkos“ atspindys gyvenime, ir Ežiukas Vilniuje galutinis taškas šia tema.

Reklama
Posted in: .mp, menas