A. Kameneckė: Universitetai „ferariams“ ir „zaporožiečiams“

Posted on 2009-04-08


Šio mėnesio žurnalo „Valstybė“ numeryje publikuojamas Aistės Kameneckės straipsnis „Universitetai „ferariams“ ir „zaporožiečiams““ apie tai, kodėl abiturientai renkasi studijuoti užsienyje. Kalbino ir mane, iš to interviu straipsnyje liko tik vienas sakinys ir nuotrauka, tad čia pateikiu visą interviu tekstą. (Minėtasis pasisakymas pabrauktas.)

~~~

Kodėl studijoms pasirinkote Amerikos universitetą, o ne, pavyzdžiui, Vilniaus universitetą ar bent Europos universitetą?

Iššūkis sau: ar galėčiau įstoti į vieną geriausių pasaulio universitetų? Kažkaip įstojau.
Kodėl ne Europoje? O kas už studijas mokės? JAV finansavimo geriausiuose universitetuose netrūksta, o Europoje, ypač D. Britanijoje, verskis per galvą, kad tų pinigų pagimdytum. Dabar jau žinau, kad tiek Cambridge, tiek Oxford nesunkiai galima gauti finansavimo ir todėl ten mūsiškiai masiškai važiuoja. O tada nežinojau.

Galop – JAV juk svajonių šalis.

Kodėl pasirinkote būent Masačūsetso technologijos institutą?

Vienintelis priėmė. Stojau gal į dešimt. Masačūsetso technologijos institutas (MIT) nežiūri į anglų kalbos egzamino (SAT I) rezultatus, tai gal dėl to ir pralindau. Šiaip MIT nebuvau net girdėjęs iki stodamas, tik pasitikėjau reitingais, kad geras.

Kokios buvo stojimo sąlygos? Kaip Jums pavyko įstoti?

Stodamas užpildai ilgą formą apie save, parašai rašinėlį duota tema (maždaug „Kas per vienas? Ko čia stoji?“), du trys mokytojai parašo rekomendaciją, paskui dar anglų kalbos ir matematikos egzaminą (SAT I) reikia laikyti (kurį patys amerikonai irgi laiko – tai, įsivaizduokit, kokio sunkumo tas anglų kalbos egzaminas mums), kitur – dar ir dalykų egzaminus (fizikos, chemijos ir pan., vadinamasis SAT II), o kaip antrakalbiui dar ir TOEFL išsilaikyti reikia. Žodžiu, nėra sudėtinga, tik reikia pastangų įdėti.

Įstojau aš turbūt dėl kelių dalykų: labai gerų pažymių ir aukštų egzaminų balų (išskyrus anglų kalbą), stiprių mokytojų rekomendacijų, krūvos diplomų olimpiadose ir šiaip popamokinės veiklos. Žiūri į žmogaus potencialą – jei mokykloje daug darei ir gerai sekės, vadinasi, nenustygsti vietoje, vadinasi, išalkęs pažinimo.

Jūsų studijuojama specialybė ir perspektyvos ją baigus. Kaip MIT absolventus vertina JAV ir kitų šalių darbdaviai?

Baigiau dvi su puse specialybės: matematiką, fiziką ir teatrą (pastarasis kaip pusė dalyko, t. y. minor). Perspektyvos yra beribės – baigęs MIT esi reikalingas visur, nes darbdavys žino – šitas tipas gabus. Matematikos bakalauras neblogai, galėčiau dirbti finansuose ar konsultuoti ką, galėčiau dar ką nors tokio daryti, bet kadangi niekad nesidomėjau, tai ir žinau. Bet visos durys atviros.

Pats dabar dirbu MIT, laborantu – ar kaip čia pavadint – profesorės Nancy Kanwisher kognityvinių neuromokslų laboratorijoje. Dirbu ten todėl, kad toliau (doktorantūroje) studijuosiu smegenotyrą.

Jūsų studijų kaina ir galimybės gauti paramą iš fondų?

Per metus mokėti reikia apie 44 tūkst. dolerių, įskaitant bendrabutį ir pragyvenimo išlaidas. Tačiau MIT, kaip ir keli kiti JAV universitetai, labai dosnūs – jei tėvų pajamos nepakankamos susimokėti, tai universitetas už tave užmokės. Dar ypatinga, kad finansinė situacija nedaro įtakos įstojimui: pirma priima, o jau tik tada žiūri, kiek tau pinigų reikia (bet čia tik keliuose universitetuose taip, kitur jei neturi pinigų – sunkiau ir pakliūti). Tai man ir nereikėjo sukti galvos dėl fondų. Šiaip yra galimybių, tokių, kaip J. Kazicko stipendija studijoms Yale (bet gal tik doktorantams?).

Kaip vertinate studijų kokybę? Kas daro didžiausią įspūdį (techninė bazė, dėstytojų kompetencija, dėstytojų bei personalo atsidavimas savo darbui, kitų studentų požiūris į mokslą)?

Studijų kokybė puiki. Bet kas tą kokybę kuria? Paskaitų lygis, sakykim, eilinis. Paskaitos, ir tiek. Atrodo, kaip atėjau tuščia galva, taip ir išėjau nieko neišmokęs. Bet ne tai kuria MIT vertę. Svarbiausia, kad pasikeitė mano požiūris. Tokioje institucijoje pamažu įsisąmonini, kad viskas įmanoma,– nes matai rezultatus prieš savo akis. MIT kuria technologijas ir MIT keičia pasaulį. Išmokau žvelgti plačiai plačiai. Tada užsimanai žmogus ir pats ką nors daryti – ir, skirtingai galbūt nei Lietuvėlėje, tik pirsteli – ir visi padeda, ir karavanas juda. Aišku, nereikia pervertinti to geranoriškumo ir tolerancijos – čia irgi ilgai ir nuobodžiai turi kovoti, kad savo pasiektum. Bet va galimybių tai daugiau – tai fondas koks tavo pirstelėjimus finansuos, tai dėstytojas leis prie kokio projekto prisidėti.

Labai svarbu buvo ir aplinka, kuri nuolat spaudė – dirbk, mąstyk, tobulėk. Tai dirbi. Žiūrėk, kažką pridirbi. Studentai čia kaip studentai, lyg ir daugiau tikėtumeisi iš genijų kalvės, bet nereikia kažko įsivaizduoti, žmonės jie normalūs, kaip ir viso pasaulio studentai. Tik atsakomybės daugiau turi. Dėstytojai daugiausia šaunūs ir malonūs, kaip ir gali tikėtis iš normaliai uždirbančių, patenkintų gyvenimu žmonių.

Ko tikėjotės, stodamas į MIT? Ar viltys buvo pateisintos?

Tikėjausi praplaukti kojų nesušlapęs. O MIT griebė už sprando, tvojo kupron ir supratau savo niekingą vietą. Tai buvo labai į naudą: užuot vaizdavęsis kaži ką, išmokau vertinti, ką turiu, kas esu. Suvokęs tai, lengviau atsikvėpiau ir mažiau suku galvą, kad va ne genijus. Ne genijus, bet užtat vis tiek savotiškas, unikalus. Vis tiek darbų galiu nuveikti.

Kodėl doktorantūrą norite atlikti Europoje?

JAV darosi per sunku gyventi. Toli nuo Lietuvos, kultūra kitokia, požiūris kitas. Be to, pamažu reikia kraustytis Lietuvos link, kad nenutoltų. Tad žingsnelis po žingsnelio grįžtu namo. Vienoje vietoje užsisėdėti negerai, prisitaikai ir atbunki. Augti reikia.

Kada ir kodėl ketinate grįžti į Lietuvą? Kokias perspektyvas įžvelgiate Lietuvoje?

Tikiuosi, kad grįžiu po post-doc, t. y., maždaug po septynerių metų. Grįšiu, nes noriu Lietuvoje gyventi. Kas kurs Lietuvą, jei ne aš? Ir kaip norėsiu, taip ir kursiu. Parodykit man kitą tokią šalį, dar kiaušinio lukštais aplipusią, į delną telpančią, savo fizinę laisvę dvasine nelaisve pavertusia? Pabandyk tu tokias nusenusias bobas kaip D. Britanija iškuopt! O va mūsų jaunystėje glūdi mūsų potencialas. Tu paimk vaikį kokį, padirbėk su juo nuoširdžiai – žiūrėk, žmogus išaugs. Kaip medis. Laisvas tas vaikis užaugo, ko jam bijot, tik ranką jam ištiesk. Bet daug laisvės glumina, nežinai, kaip pasirinkti. Reikalingi autoritetai, kurie, žinoma, grįš iš Vakarų :)

Aišku, idealistiškai žvelgiu, bet neturiu pasirinkimo.

Jūsų nuomone, kodėl vis dažniau lietuviai studijoms pasirenka Europos ir Amerikos universitetus? Ko trūksta Lietuvos universitetams, kad jie galetų konkuruoti dėl geriausių studentų su kitų šalių universitetais?

Važiuoja, nes protingam žmogui norisi kurti save. Kūryba randasi ten, kur griebia už sprando, pažiūri gerai į akis ir pasako: „Tu durnas.“ Juk mokytis tik iš didesnių už save gali – žmonių, judėjimų. Lietuva maža – mažai ir didesnių už tave.

Man regis, sėkmingam universitetų darbui Lietuvoje trūksta tik vieno – asmeninės atsakomybės. Kiekvienas – studentas, dėstytojas, personalo darbuotojas – tepažvelgia į savo rankas ir tepaklausia: ar viską padariau? Suprantu, studentų gyvenimas sunkus, dėstytojų turbūt dar sunkesnis, ir visi tai naudoja kaip pasiteisinimą savo inercijai. Kažkodėl normalu gerti kavutę penkiskart per dieną ir bambėti, kokie visi blogi. Kažkodėl normalu baisėtis žiniasklaidos lygiu ir skaityti „Žmones“. Tik šnekos, šnekos, šnekos, išvedžiojimai ir filosofijos. Tu realų veiksmą įvykdyk, tada šnekėk. Žinoma, tavo vieno veiksmai mažai turi įtakos, bet jei niekas nieko nesiims, tai tada tikrai tikrai nieko nebus. Pajudės vienas, krustels kitas, driokstels trečias ir va, prašom, rezultatas.

Reklama
Posted in: .mp, info