American Prometheus: Oppenheimeris ir aš

Posted on 2009-04-26


Žinote tokią maniją, kai vartydamas medicines knygas imi įtarti sergąs visomis ten minimomis ligomis? Va tai aš atradau naują šios manijos formą: skaityti žymių žmonių biografijas ir rasti panašumų su savimi.

Netikėtai užklupo JAV fiziko J. Robert Oppenheimer asmenybė. Oppenheimeris vadovavo Los Alamos laboratorijoje, kurioje sukurta pirmoji atominė bomba. Koks turėjo būti „atominės bombos tėvas“, kad įkvėptų geriausius JAV fizikus per keletą metų iš nieko sukurti šimtus tūkstančių išžudžiusį ginklą? Kaip būti tokiu efektyviu lyderiu?

J. Robert Oppenheimer

J. Robert Oppenheimer ant filmo The Day After Trinity viršelio. Tos akys.


Jonas Kubilius

Mano paties nuotrauka, daryta 2006 m. Akys

Skaitau Kai Bird ir Martin J. Sherwin parašytą Oppenheimerio biografiją „American Prometheus: The Triumph and Tragedy of J. Robert Oppenheimer“. Pirmuose 50 puslapių Oppie ir aš – lygiaverčiai. Kilęs iš turtingos šeimos, Oppenheimeris augo viskuo aprūpintoje beigi liberalioje aplinkoje:

“His [Oppenheimer’s father’s] idea of what to do for people was to let them find out what they wanted.“ (p. 15)

Panašioje šeimoje ir aš užaugęs įpratau jaustis esąs viso pasaulio valdovas ir viską galįs – nes juk viską pats sau ir atradau. Taip mudu su Oppie užauginom medį savo sieloje, kuris padėjo ištverti ir išsaugoti savo kitoniškumą ir vienatvę. Žinoma, jei neturi draugl, tai laiką leidi mokydamasis. Apie Oppenheimerį mokytojai vėliau sakė tai, ką turbūt ir apie mane pasakytų:

“(…) he [Oppie] was a delight to teach: He received every new idea as perfectly beautiful.“ (p. 22)

Paskui įstojo į Harvardą. Tenai išliko uždaras, draugų daug neturėjo, dieta primena maniškę MIT:

“His [Oppie’s] diet often consisted of little more than chocolate, beer and artichokes. Lunch was often just a “black and tan“ – a piece of toast slathered with peanut butter and topped with chocolate syrup.“ (p. 30)

Vardijamos dvi esminės būdo savybės, ribojusios Roberto socialinį gyvenimą – nuolatinis įsitempimas ir draugų svarba,– labai primena dažnai minimas pastabas apie mane:

“He wasn’t a comfortable person to be around, in a way, because he always gave the impression that he was thinking very deeply about things.“ (p. 30-31)

“Robert demanded much of his friends and sometimes his demands were just too much.“ (p. 43)

Pirmas lūžis įvyko vasarą prieš Harvardą. Robertas su mokytoju, atskirai nuo tėvų, atostogavo New Mexico. Naujoje, nebe saugioje mokyklos, aplinkoje Robertas staiga pamatė, kad žmonės natūraliai jį priima ir vertina jo asmenybę. Nors Harvarde jis išliko toks pat uždaras ir savimi nepasitikintis, tosios vasaros pojūčiai įstrigo ir lėtai brendo Roberto galvoje:

„It was a feeling Robert cherished, and in the years ahead he would learn to cultivate the social skills required to call up such admiration on demand.“ (p. 27)

Šis lūžis man priminė maniškį prieš pat studijų MIT pradžią, kai išlindęs į dienos šviesą iš Licėjaus rūsių, pamačiau, jog galiu ir draugų turėti, ir būti vertinamas žmonių, kuriuos laikiau už save šimtus kartų šaunesnius. Tuos metus laikau vienais geriausių savo gyvenimo metų; gal dėl to, kad po jų sekė treji sunkūs metai MIT, nežinant, kur mano vieta.

Po Harvardo, Oppenheimeris tęsė studijas Kembridže, kuriame jo depresija tik gilėjo. Priežasčių keletas:

– Jis puikiai išmanė teoriją, tačiau laboratorijoje buvo neįtikėtinai beviltiškas. Harvarde eksperimentinio darbo galėjo išvengti, bet Kembridže, experimentinės fizikos sostinėje, jis buvo įkalintas laboratorijoje dieną naktį.

– Seksualinio gyvenimo nebuvo. Oppenheimeris visiškai neišmanė, ką dėl to daryti, tuo tarpu kai kurie jo seni pažįstami jau tuokėsi.

Pasekmės:

„For the first time in his life, he had found himself incapable of excelling intellectually.“ (p. 54; plg. su analogiška mano būsena MIT)

– Oppenheimeriui ėmė šiek tiek maišytis galvoj, gavo lankytis pas psichiatrą (tai nepadėjo: “The trouble is, you’ve got to have a psychiatrist who is abler than the person who’s being analyzed. They don’t have anybody.“ (p. 49), nors vieno psichiatro diagnozė buvo tiksli: „une femme“ (p. 47))

Antras lūžis įvyko nepraėjus metams po studijų Kembridže pradžios. Robertas su dviem draugais trumpam išvyko į Korsikos salą atsigauti. Susisumavęs pusmetis kančios Kembridže pasiekė kulminaciją Korsikoje ir taip sutapo, kad ją išsprogdino tuo metu perskaitytą M. Prousto knyga „Prarastojo laiko beieškant“. Oppenheimeris grįžo pasitaisęs. Depresija atlėgo.

Šis lūžis man priminė ketvirtuosius metus MIT. Nuostabus ir begalo skaudus ruduo pirmąkart mane įtikino, kad nebeverta gyventi, nes aš niekada nepasikeisiu, bet jei visuomet išliksiu, koks esu dabar, tai visada viskas baigsis lygiai taip pat: aš galop liksiu vienišas ir skaudės beprotiškai. Knygos jokios neperskaičiau, bet po žiemos atostogų Lietuvoje grįžaus atsitiesęs. Tą pavasarį režisavau savo paties spektaklį „Ataraxia“, kurį labai šiltai ir pozityviai priėmė tiek draugai, tiek dėstytojai. Tai tik sustiprino mano pasitikėjimą savimi ir šie paskutiniejii metai JAV buvo žavingi, primenantus anuosius Lietuvoje. Aš pakeliui į Belgiją…

O Oppenheimeris, grįžęs iš Korsikos, nustojo lankytis pas psichiatrą ir nutarė persikelti į Goettingeną, tuo metu dar tik gimstančios kvantinės mechanikos centrą. Prasidėjo Oppenheimerio aukso amžius. Kartu su kitais jaunais, talengingais kolegomis, Oppenheimeris pasinėrė į kvantinės mechanikos kūrimą. Jo tvirtas teorinis pasiruošimas ėmė duoti rezultatų ir po metų Oppenheimeris gavo daktaro laipsnį (būdamas 22 metų, kad jį kur!). Per tuos ir ateinančius dvejus metus jis iš viso išspausdino 16 straipsnių. Garsas apie Oppenheimerį pasiekė ir JAV, kur University of California, Berkeley, pakvietė jį dirbti. Ekscentriško, bet charizmatiško charakterio Oppie tapo mesiju…

…ir toliau aš nebeskaičiau, nes ateities man nebereikia žinoti.

Reklama
Posted in: .mp, citatos