Teatro problema: vieno atvejo trumpa analizė

Posted on 2009-06-10


Spektakliai paprastai būna prasti. Ko trūksta, pailiustruosiu A. Giniočio režisuota Murray Shisgal pjese „Mašininkai“. (Kas nematė, pirma pasiskaitykite išsamesnę Andriaus Jevsejevo recenziją „Menų faktūroje.)

Spektaklis – apie tai, kaip gyvenimas prabėga, o va mes taip nieko ir nesiimame, kad jį pakeistume, liekame įkalinti savo pačių iliuzijose ir nenorėjimuose pripažinti tiesos.

Yra du aspektai, apie kuriuos norėčiau čia pakalbėti.

Tiesmukiškumas. Ilgai galvoti, apie ką spektaklis ir kas norėta pasakyti, nereikia. Visiems viskas aišku. Iš vienos pusės, gerai, nes gera aktorių vaidyba (D. Skamarakas ir A. Vilutytė) užtikrina, jog publikai mintis įstrigs, o ir mažiau išsilavinęs žmogus nesijaus atstumtas. Iš kitos pusės, deja, patys save aptveriame tvora. Štai spektaklio esmę nusakiau vienu sakiniu; visos pjesės tezes būtų galima sudėti į pastraipą. O jei galima trumpiau, tai kam dar kankintis valandą su trupučiu žiūrint, kaip sakinys po sakinio aktoriai išstena ta prasmę? Arba kam statyti spektaklį, jei galima tiesiog pjesę pasiskaityti? Žinoma, ginčytis čia galime, bet tokio teatro ribotumas nenuneigiamas. O teatras – visų medijų sintezė – gali kur kas daugiau. Galima kaip bitlams dainuoti „and I love her“, o galima ir giliau kaip Rachmaninovui užkabinti. Man teatras – visų pirma nepažinto apčiuopimas, kalbėjimas šimtu kalbų į vieną širdį. Jei norime adekvačiai kalbėti apie gyvenimą, apie pasaulį, apie žmogų – tada ir pats teatras privalo būti toks pat didelis, toks gilus, toks pat neišsemiamas. O kur viena tema, viena mintis – ten nebelieka vietos atradimui ir savęs pažinimui.

Atstumas nuo publikos. Nors Giniotis nesename interviu teigia, jog „Yra žiūrovų, kurie mėgsta „sakralinį“ teatrą, jie įpratę prie visiškai kitokios teatro kalbos. (…) O mūsų žiūrovai nuo pat pirmo sakinio išgirsta kasdienišką gatvės kalbą“, „Mašinininkai“ yra lygiai tokios pat teatrinės kalbos pavyzdys: aktorių balsai pastatyti, dialogas literatūrinis, o ne iš šnekamosios kalbos. Apie lietuviškojo kino problemas kuriant dialogą jau esu kalbėjęs, bet problema išties visuotinė. Klausai ir jauti, kaip nė vieno nuoširdo žodžio taip ir nėra. Vienintelė vieta, kur teatrinis fasadas baigėsi, buvo A. Vilutytės pokalbiai telefonu su mama, kur ji įsijautusi imdavo aiškinti, kaip patikrinti, ar stalas geras, ir, jei ką, grąžinti. Va tada aš girdėdavau jos tikrą lietuvišką balsą ir lietuvišką požiūrį, ir tikėdavau. Antraip nenuoširdu.

O ir pati pjesė – amerikiečių, vertimas jaučiasi, o ir pačios problemos, patys dialogai juk ne tie, kaip čia, Lietuvoje, sėdėdami per dienas darbe rezgame. Pernelyg nušlakuoti, pernelyg atitolę nuo mūsų realijų, o kad 1960-aisiais parašyta, nepadeda visai – kas mums tos spausdinimo mašinėlės, kas mums tas gyvenimas cubicles? Sėdėjau ir svajojau apie dviejų lietuviškosios biurokratijos eilinių darbuotojų pašnekesį prie kavos puodelio. Va kur mums pažįstama, va kur mūsų pačių gyvenimas teatre. Tada jau galima ir giliau kabinti.

Mano pagrindinis argumentas yra natūralizmo trūkumas teatre. O kam to reikia? Mano galva, šiuolaikinis menas užsieksperimentavo taip, kad arba iš šūdo daromas menas (t.y., vienos idėjos menas – niekas taip dar nedarė, tai aš padarysiu), neturintis išliekamosios vertės, nes nepagrįstas idėjine visuma, arba žmogus lieka nieko nesupratęs, nes (specialiai) slepiame prasmes po penkias užraktais. Pasaulyje, kuriame gyvename, žodžiai yra nuvertėję, panaudojami, kam tik nori; politikoje, žiniasklaidoje ir reklamoje, ir mene – visur jais žaidžiama ir pakreipiama ten, kur kam reikia. Kaip žmogui susigaudyti tame triukšme, tokioje hiperrealybėje? Kas tikra? Reikalingas tiesus, švarus žodis, ateinantis iš gilumos ir atveriąs gelmę. Tada yra už ko kabintis ir kur augti. Natūralistinis teatras leidžia tiesiogiai kalbėtis su žmogumi jo kalba.

Reklama
Posted in: .mp, menas