R. Stankevičius apie poeziją

Posted on 2009-06-17


Aš propaguoju kalbėjimą tiesiai ir aiškiai apie esamas problemas. Tiesus žodis – tiesi mintis galvoje; o tada ir kelias problemos sprendimo link tiesus. Atrodo, šiųmetinis Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius irgi panašiai mano. Taip įdomiai ir suprantamai jis šneka, paklausykit:

Apie verlibrą ir kaip šiuolaikinė poezija neįkertama:

Dabar nuvažiuoji per Poezijos pavasarius į provincijas, ir jie ne tai kad piktinasi, bet liūdi girdėdami verlibrą. Jie ilgisi silabotonikos, nes prie tokios poezijos yra įpratę. Ir sako, mes nesuprantam. Ir tas „nesuprantam“ irgi yra neteisybė. Jiems tai įmušta, kad jie nesupranta. Pamenu, mano mama sakydavo man: „Aš Maironį suprantu, o tavęs, vaikeli, – ne.“ Bet užteko man parašyti visišku verlibru eilėraštį jos tėviškei apie išnykusią giminę, ir ji pravirko. Sako: „Vaikeli, suprantu.“ Aš jai ir sakau: „Tai gal tu niekados neskaitydavai to verlibro, nes tavo kartos žmonės pasakė, kad jo nesupranta.“

Ir dar mintis iš interviu „Literatūroje ir mene“ ta tema:

Prieš dvejus metus taip rėkavau ir taip norėjau tos premijos, nes maniau, kad pramušiu vartus, pro kuriuos įsivesiu visą jaunesniąją kartą, kuri verta visų titulų. Bet jų pagrindinė nuodėmė, kad jie jauni. O kadangi jie jauni, tai jų neskaito klasikai. Mūsų klasikams ir Aidas Marčėnas vis dar yra jaunasis poetas. Už jo yra tuštuma. Mūsų nėra. Nei pavardžių, nei pavidalų, nei knygų. Kokios knygos? „Kas gi skaito moksleivius?“ Jiems mes –­ moks­leiviai, tokie jiems ir liksim.

Kam kuriama poezija:

(…) reikia rašyti tai, ką žmogus nori iš poeto išgirsti. Jie nori, kad poetas įvardytų jų būsenas, kurioms jie, žmonės, nežino vardų. Jie nori poeto pagalbos: „Pasakyk, kas man darosi.“

Kita funkcija, į kurią aš gilinuosi, – siekti žodžio galios. Prie poetinio žodžio įmagnetinimo labiausiai prisidėjo Vytautas Bložė. Poezija – nėra malonumas, nėra skaitiniai. Poezija yra lektūra tavo sielai ar burtų pradžiamokslis, žodžio galių aiškinimas, ką gali ritualizuota, įmagnetinta kalba. Lietuvių liaudyje ir iki šiol tai labai gyvas dalykas. (…) Iš tiesų aš stengiuosi čiupinėti ne tik mirtį, aš stengiuosi čiupinėti visa tai, kas dar nepačiupinėta. Stengiuosi kaži kokiomis punktyrinėmis linijomis bandyti prasiveržti į neatrastąsias žemes (…).

Visi poetai bando pasakyti tai, ką žmonės savo pasąmonėje apie save seniai žinojo, bet neatrado žodžių, kaip tai suformuluoti. Tokią matau savo poezijos funkciją.

citatos iš Rimvydas Stankevičius. Pomiškis kirtavietėje | Bernardinai.lt

O rašyti Rimvydas Stankevičius sugeba. Perskaičiau keletą jo eilėraščių ir vienas keistai įstrigo net man, poezijos neskaitančiam:

Musių valdovas

Meilė buvo tarp mūsų. Po alkanų glamonių
Panagėse palikdavo šiek tiek plaukų ir odos.
Iš sutartų klyksmų pažindavom paukščius ir žmones –
Dar neklaidus ir kvepiantis mums buvo pažinimo sodas.

Dar nemokėjo delnas pasiverst į kumštį –
Tarp mūs ramybė buvo, klimpdavo į ją plaštakės,
Mes lietėm viską, daiktai dar nemokėjo dužti,
Nuo nuogo kūno, nuo tiesos dar nesimarkstė akys…

Buvo Dievas tarp mūsų. Ir mūsų visai nebijojo,
Regis, to ir pakako, krito rasa ir švito.
Tvyrojo dangus virš galvos, žolės šiugždėjo po kojom
Tądien šiurkščiau nei visad –
nes jau buvom išmokę. Žudyti.

Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Advertisements
Posted in: citatos, gReader, mėsa