Meno prasmė

Posted on 2009-09-05


Pasaulis, žmogus yra daugiasluoksnis, tad toks pat nepažinus sąmonei, kaip ir n-matis objektas. Pačiupinėti, pamatyti atspindžius galima, bet visas jis fundamentaliai yra už mūsų sąmonės pažinimo ribų. (Tai nereiškia, kad moksliškai neaprašomas: n-mates erdves nagrinėti juk galime.) Tad meno prasmė ir tikslas yra rasti tiksliausią, informatyviausią įmanomą jų atspindį (esminius komponentus). Paprastai šis uždavinys glaudžiai susijęs su esamojo laiko suvokimu, nes bėgant laikui ir pasaulis, ir žmogus kinta, tad tenka nuolatos iš naujo ieškoti tiksliausių atspindžių – antraip žmogus nuskęsta praeityje (= lėta mirtis). Tačiau esamojo laiko refleksijos nėra pati svarbiausia meno dalis; nekintančiosios pasaulio ir savęs paties suvokimo dalys yra esminės ir visų pirma jų link menas juda.

Ar įmanoma gyventi ant gyvenimo keteros – visąlaik tik esamuoju laiku? Ar tuo būdu siela užsitikrina nemirtingumą ir fizinio kūno mirtis tampa sielos perėjimu į kitą dimensiją (ne metaforiškai)? Bet jei tėra tik kūnas, kas tada jame nemirtinga? O gal kūno mirtingumas rodo, jog absoliutus gyvenimas esamuoju laiku (= absoliutus savęs pažinimas) neįmanomas? Tai ekvivalentu Wolperto teoremai. Nebent ne siela tampa nemirtinga, o žmogaus pėdsakas – nes turbūt neįmanoma tokiam didingam žmogui praeiti nepastebėtam, net jei pats neužsiimi savęs įamžinimu. Jėzus jau du tūkstančius metų čia, Gilgamešas – 4700. Nors Visatos masteliais – trumpai.

Reklama
Posted in: .mp, duona, menas