O. Koršunovas apie teatrą

Posted on 2009-09-10


O. Koršunovas pristato savo teatro logiką. Labai įdomu, kad pažinimo link jis juda metodiškai. Galbūt kitaip ir neįmanoma tapti didžiu kūrėju.

Teatras – moralės kvestionuotojas:

„Bet mane domina tikras teatras, kuris skverbiasi į pačias giliausias žmogaus gelmes. Toks teatras visada yra už moralės ribų. Juk moralė toli gražu nepaaiškina mūsų egzistencijos. Mano galva, teatras turi ne moralizuoti, bet apginti žmogų nuo moralės teroro. Moralė grįsta papročiais yra permanentinė – keičiasi laikai, keičiasi papročiai, keičiasi ir moralė. Po daugelio metų mūsų moralinės nuostatos gali pasirodyti barbariškos. O teatras turi galią skverbtis giliau. Moralė yra tam tikros sugyvenimo taisyklės, kurios būtinos visuomenei, kitaip visuomenė būtų pasmerkta trumpai egzistencijai. Bet tikros revoliucijos vyksta moralės srityje, ir menas čia gali daug. Būtent per meno kalbą įmanoma kvestionuoti tas moralines vertybes, kurios kasdienybėje, rodos, yra neliečiamos.“

Koks yra gyvas teatras:

„Neretai į teatrą žvelgiama, lyg jis turėtų palaikyti ir aukštinti miesčioniškas vertybes, o jei staiga spektaklyje nerandama savo egzistencijos patvirtinimo, tuomet piktinamasi, jaučiamasi šokiruotais ir įžeistais. Taip, aš suprantu, kad kai kam tokie dalykai gali pasirodyti siaubingi, ir jų nervų sistemos neatlaiko tos įtampos, tačiau aš teatrą suvokiu tam tikromis antikinėmis ir šekspyriškomis kategorijomis, kur nebijoma atsiverti parodant žmogaus kosmines juodąsias skyles ar jų neišmatuojamą dugną. (…) Jis [teatras] negali vien tik tvirtinti tradicinių ir visiems priimtinų vertybių. Tokiu atveju tai būtų vien tik kažkokia edukacinė veikla, muziejus, ir ne daugiau. Toks teatras yra negyvas. Mano galva, teatro misija yra kitokia: jis turi padėti įžvelgti mūsų kasdienybės prasmę (…)“

Teatras (menas) turi būti esamojo laiko atspindys:

Jei teatras ima kalbėti apie apčiuopiamus, jau įvardytus dalykus, apie ką kalba visi, tuomet jis praranda savo aktualumą, tampa nebeįdomus. Kad teatras būtų iš esmės aktualus, jis turi pralenkti laiką. Tikras teatras pranašauja.“

Nors šitoje vietoje O. Koršunovas kalba apie pranašavimą, iš kitų jo teiginių straipsnyje aišku (pvz., citata aukščiau), kad jis nori nagrinėti dalykus, kurie yra (dabar), bet dar nėra garsiai įvardinti: „teatras ir gali įvardyti tai, kas tvyro ore, kas dar neišsakyta, neartikuliuota.“ Toks ir pranašavimas.

Kodėl gyvenimo filosofija turi būti meilė ir kaip jos trūkumas kuria teatrą:

Mylintis žmogus neturi jokio pagrindo nusižengti Dekalogui. Įstatymas atsiranda tuomet, kai gimsta blogis. Tragedijos genezė ir slypi įstatymuose, kurie skelbia – nedaryk taip ir savotiškai užkoduoja žmogų daryti būtent taip, kaip draudžiama. Iš viršaus nuleista deklaracija nepanaikina problemos. Baimė nusižengti neišsprendžia nuodėmės galimybės. Turi būti kitas kelias, ir, mano galva, krikščionybė kaip tik jo ir ieško.“

Nežinau, ar pritariu dėl to užkodavimo; gal greičiau įstatymas iš viršaus paprasčiausiai nėra toks efektyvus kaip paties žmogaus apsisprendimas mylėti.

Nu va, ilgai laukiau šito:

Apskritai norai turi savybę pildytis.

Kaip augti:

(…) žiūrovas staiga atranda išviešintą savo vidinį „aš“ scenoje. Kad tai įvyktų, tiek režisierius, tiek aktoriai turi neprarasti jautrumo – laikui, sau ir kitiems.

citatos iš Oskaras Koršunovas. Teatras man – pažinimo instrumentas | KaMaNė.lt

Advertisements
Posted in: citatos, gReader, menas