Teatro žiūrovo problema: antro atvejo trumpa analizė

Posted on 2009-09-16


Ne taip seniai rašiau apie lietuviškojo teatro problemas. Panašu, kad vieną problemą būsiu praleidęs: lietuviškąjį teatro žiūrovą.

Žiūrėjau Oskaro Koršunovo Ugnies veidą. Spektaklis – apie šeimos su bręstančiais vaikais problemas. Tema gal man neaktuali, bet neabejotinai aštuntokams, su tėvais atėjusiems į spektaklį, yra svarbi. Gaila, aštuntokų nemačiau. Iš pradžių gal įdomu, duktė su sūnumi netgi išbando seksą, bet kuo toliau, tuo labiau pjesė hiperbolizuojama ir baigiasi tėvų nužudymu ir susideginimu. Tėvažudystė išspaudžia ašarą jautresnei moteriškei, Gyčio Ivanausko (sūnus) finalinis rėkimas ir destrukcija sudomina visus ir šviesoms užsidegus tris kartus kviečiame aktorius nusilenkti. Atsistoję! Net po neseniai matyto Hamleto tiek plojimų nebuvo.

Kodėl? Ką davė šitas spektaklis? Parodė, kad vaikus reikia auklėti? Kad paauglystė – sunkus gyvenimo tarpsnis?

Vienas variantas būtų paauklėti, kaip reikia žmogui elgtis. To nėra. Antras variantas būtų iš esmės prisiliesti prie aktualios temos: atskleisti, kodėl vis dėlto tėvai nesupranta paauglių vaikų, ir atvirkščiai. Potencialo tam yra, sūnus su dukteria (Rasa Samuolytė) ten link juda, Koršunovas su dramaturgu Marius von Mayenburg irgi jau lyg imasi nagrinėti psichologines problemas, jau lyg ir rodo nevykusius tėvų santykius, ir čia pjesė nusihiperbolizuoja. Ir viskas prarasta, nes kas man tiek jūsų deginimai, kas tos žudynės, jei su veikėjais nebegaliu susitapatinti, nes jei užsiima holivudu? Aš Ivanausko ir Samuolytės veiduose įžiūrėjau tokį šaltumą ir tokią beprotybę, kad tik dirbk su ta medžiaga. Bet ne, į nepažinta šiame spektaklyje nebrendama.

Bet esminis klausimas lieka toks: kodėl žiūrovai taip plojo? Paprastas pamanipuliavimas emocijomis patiko, buvo suprantamas? Garsi dramatiška muzika? Jaunesniesiems patiko parodymas, kad tėvai jų nesupranta ir yra neteisūs, o vyresniesiems patiko, kad jaunyliai yra tokie, kokie jau yra? Bajeriukai apie aną galą? Aš niekaip negaliu suprasti, ką jie iš tokio teatro gavo. Ko plojo.

O gal tai aš čia vienas toks kažko nesuprantantis, o minia, kaip visada, teisi? Bet kai man Eric Lacascade Dėdė Vania atrodo iš dalies labai vykęs, nors daugumai jis nepatiko, bambekliu, kuriam niekas nepatinka, manęs nepavadinsi, ir kai to paties Koršunovo Hamletas patiko, kaip ir visai lietuvių recenzentų bandai, specialiai einančiu prieš visus irgi nepavadinsi.

Ugnies veidas nėra Koršunovo bėda. Jis pastatė, kaip tuo metu mokėjo, paprastai, bet pjesę atskleidė vykusiai. Aktoriai irgi vaidino tikrai gerai, o anksčiau (man) nematytas G. Ivanauskas parodė, kad vaidinti moka. Dramaturgas Marius von Mayenburg irgi nėra labai kaltas – parašė apie tai, kas jam įdomu, dramatinė struktūra tvirta, personažai atidirbti. Bet tai kas iš to, jei spektaklis nieko neatskleidžia ir niekur nenuveda? Juk tuo teatras ir yra gyvas, tuo jis ir yra esamojo laiko atspindys.

Tai ir yra lietuviškojo žiūrovo problema: nenusimanymas nei teatro, nei kituose menuose, nenoras kritiškai mąstyti, pataikavimas autoritetams, plojimas, nes visi ploja. O paskui nesusičiaupdami plepa per Hamletą, kad savo kvailumo kančias palengvintų.

Reklama
Posted in: .mp, menas