Kodėl ne diktatūra?

Posted on 2009-09-27


Lietuviams trūksta kietos rankos. Tik, aišku, ne diktatūros, kaip Baltarusijoje (kaip sakė vienas kelmiškis)… ir čia įkliūname į tipišką lietuvišką (ir ne tik) duburį, kuriame dalelė po dalelės atiduodame savo tapatybę – laisvę – taip niekaip ir neišmokdami, netgi bijodami, būti laisvi. Eilinį kartą norime, kad už mus sprendimus ir atsakomybę prisiimtų kiti, ir vėl  pamiršdami, kad viena kieta ranka – diktatūra, o daug – demokratija. Kaip man sakė vienas Leuveno universiteto (Belgija) profesorius, mokslininkai visada uždirba mažiau už privataus
sektoriaus darbuotojus, todėl jiems reikia kažko, į ką galėtų kabintis. Ir tai yra jų laisvė. Leuveno universiteto profesoriai mūru stotų prieš bet kokį bandymą jiems nurodinėti – tiek iš valstybės, tiek iš universiteto administracijos. Jiems prireikė penkių šimtų metų išsiugdyti laisvę savo kraujyje. Mes tiek laisvos Lietuvos niekada neturėjome.

Trys kietos rankos nostalgijos pavyzdžiai su dviem mintimis.

Pirmas pavyzdys: sovietmetis

Dalis jaunų žmonių nepatyrė sovietinės tikrovės, todėl ją idealizuoja, o kartais ir vyresnieji (šeima, artimieji, aplinka) dažnai su nostalgija savo atžaloms piešia kone idealistinį ir paprastai merkantilinį ano gyvenimo peizažą. Todėl rusifikavimui čia purenama palanki dirva. Tiesa, dabar rusifikavimo nesuprantame kaip rašto ar kalbos draudimo. Daugiausia ši įtaka pasireiškia per sąvokas „paprastas ir teisingas“, „vargingas, bet ramus“, „politiškai ribotas, bet socialiai garantuotas“ ir pan.

(…)

Kai mėginame atremti šiuos argumentus primindami politinę nelaisvę, ideologijos primetimą, laisvo žodžio suvaržymus, sulaukiame savotiško atkirčio: o ką jūs gaunate iš Vakarų? Ką jums davė jūsų nepriklausomybė? Masinę kultūrą? Narkomaniją, korupciją ir amoralumą? Kylančias kainas, pragyvenimo brangimą ir nedarbą? Tokie supaprastinti kontrargumentai, pasirodo, gana įtaigūs. Žiūrėk, jaunas žmogus jau susimąsto, o dar paakintas tėvų ir apskritai puola idealizuoti gyvenimą į Rytus nuo Lietuvos.

(…)

Savo ruožtu turime suvokti mums siunčiamą signalą: tarp didžiųjų valstybių sunku išsaugoti lietuvišką tapatybę, tačiau labiausiai jai gresia rytietiškos „slenkančios agresijos“ banga. Atspara viena – sveikas ir nuosaikus tautiškumo jausmas, kurį privalome skiepyti savo vaikams nuo mažų dienų.

Antraip – mūsų tiesiog nebus.

– Česlovas Iškauskas, Ar išsaugosime savo tapatybę?

Antras pavyzdys: Henrikas Daktaras

„Visuomenė linkusi romantizuoti nusikaltėlius. Tačiau dauguma tų žmonių nėra savo akimis matę nužudyto žmogaus lavono.

Toks pavyzdys. Kai buvau jaunas prokuroras, mano žmona niekaip nesuprasdavo, koks yra mano darbas. Kartą pasiėmiau ją į nusikaltimo vietą. Kai ji pamatė, kaip aš pasiimu lavoną po pažastimi ir pjaunu virvę, romantizmas išgaravo.“

– Prokuroras Ramutis Jancevičius, iš Gintos Gaivenytės straipsnio Dvasinė priklausomybė: kodėl tiek daug lietuvių žavisi H.Daktaru?

Trečias pavyzdys: Aleksandras Lukašenka

„Vizito metu kelios radijo stotys rengė diskusiją, kurioje galėjo dalyvauti klausytojai. Pribloškė, kad beveik pusė jų liaupsino Lukašenkos režimą. „Niekada nebuvau Baltarusijoj, bet ten labai gerai – švaru, žmonės turi darbo ir pigūs vaistai“, – dėstė dalis klausytojų.“

– Ramūnas Terleckas, Įtariu A.Kubilių valstybės priešu esant

„Aš taip pat esu už griežtesnę tvarką. Tik, žinoma, ne už diktatūrą, kokia yra Baltarusijoje. (…) Šiaip ar taip kieta ranka geriau negu netvarka.“

„Nesu kietos rankos šalininkas. Tačiau toks chaosas, koks šiandien yra valstybėje, nedovanotinas. Gal geriau jau būtų kieta ranka…“

– Iš dviejų kelmiškių atsakymų „Šiaulių krašto“ straipsnyje Ką manote apie Aleksandro Lukašenkos vizitą į Lietuvą?

Advertisements
Posted in: .mp, citatos