Kiekvienas turime po Vytautą Kernagį savy

Posted on 2009-12-27


Per kelis vakarus perskaičiau Rūtos Oginskaitės „Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“ (2009). Tokios knygos labai reikėjo. Ir iš šitos knygos iškilo toks man visai netikėtas Vytauto Kernagio, kurį pažinojau tik kaip didelį žmogų, paveikslas: taip, jautrus, kūrybingas artistas, bet labai dažnai nesuprastas ir nepalaikomas kolegų, o scenos ir publikos dėmesio visomis išgalėmis siekęs ir labai kompleksavęs dėl nesėkmingos aktoriaus karjeros, jaudinęsis dėl mažiausių nesėkmių, todėl daug dirbęs ir viską norėjęs kontroliuoti pats.

Ir toks buvo Vytautas Kernagis, vienas talentingiausių lietuvių menininkų! Tada apsiuostai žmogus ir mąstai: nelengva buvo ir Kernagiui, bet ėjo žmogus, darė, kaip pats norėjo, ir matau – darė teisingai. Štai tokia jo energija man priminė ankstesnius laikus, kai pats su tokia energija puoliau keisti visa, kas man atrodė nepriimtina. O dabar ir tingisi, ir nebesinori rizikuoti, ir mes rimti dabar, ir t. t. Ir taip žmogus tampi tuo, ką pats jaunystėje kritikavai. Stabaru.

Vytauto Kernagio biografija man kažkaip sugebėjo trinktelėti per galvą ir priversti pasiryžti niekada daugiau nebesitaikyti su susitaikymu. Jei aš turiu mintį, aš ją ir vykdysiu.

Už gebėjimą taip pateikti Vytauto Kernagio gyvenimą – o aš neabejoju, kad autorė apsidžiaugtų, kad biografija nors vienam žmogui vožė galvon – ir už sugebėjimą suvaldyti tokį charakterį sąžiningai (be lyrinių nukrypimų, be pretenzijų, perdėto susižavėjimo ar kritikos, be savo trigrašio) Rūta Oginskaitė nusipelno lietuviškojo Booker prizo atitikmens (ar turime mes tokį?). Tokio profesionalumo palinkėčiau kiekvienam biografui ir laukiu knygos apie Sigitą Gedą, kuris jau ir šitoje knygoje, matoma, buvo nepėsčias.

***

Įdomesni dalykai iš knygos.

Kaip Kernagis tapo Kernagiu?
Mano versija: tėvų aktorių (ypač mamos) nuolatiniai antraplaniai vaidmenys, vaikystėje patirtos patyčios dėl akinių ir žvairumo, prasti pažymiai jautrų žmogų skaudino ir skatino išsilieti ten, kur tai būtų vertinama, o jis būtų viso to vinis. Ir tai – scena.

Įdomios, man negirdėtos detalės iš Kernagio gyvenimo
– Tėvai – aktoriai.
– Turėjo geraširdę, kone šventąją, močiutę, vadintą Babulyte. Ją mylėjęs prof. Zigmas Žemaitis, kuris niekuomet nepamiršdavęs pasveikinti jos su vardo diena (p. 27)
– Paauglystė Brode (maždaug Gedimino prospekte) su Brodo karta: nuolatinis party ir darom beleką.
– Buvo išmestas iš komjaunimo (= universitete studijuoti jau nebegalės; vėliau vėl priimtas), tada išėjo mokytis į vakarinę mokyklą, kurioje pamėgo matematiką
– Baigė aktorinį, o vėliau estrados režisūrą. Vadinasi, Kernagis – diplomuotas aktorius! Bet niekada nevaidino ir dėl to jam labai skaudėjo, nors garsiai tas ir nebuvo pasakyta.
– „Vilija Grigonytė: (…) Jo jautrumas pasireikšdavo net i rtuo, kad jis ilgai prisimindavo kiekvieną negerą žodį, apie jį pasakytą. Skaudėdavo ilgai. Kaip rakštis.“ (p. 320)
– „Eglė Kernagytė: Jis labai jaudindavosi prieš absoliučiai kiekvieną renginį. (…) [J]am tai yra beprotiškas stresas, nes turi viską padaryti gerai.“ (p. 468-9)
– „Yra buvę keli atvejai, kai Kernagis nutraukia dainą, sustabdo koncertą ir vos nesusirieja su publika.“ (p. 409)

Pavyzdžiai, kada liko nesuprastas
– Dirbo Filharmonijoje, kur, kaip estrados režisierius, norėjo dainininkus mokyti, kaip elgtis scenoje. Kaip sekėsi? „Jokio režisūrinio dainos sprendimo jiems nereikėjo.“ (p. 319)
– Kabaretą „Tarp girnų“ pats vienas įkūrė, tik paskui surado, kas jam padėtų.
– „Dainos teatro“ eksperimentinės (sunkesnės) programos buvo sunkiai priimamos, o visokie „Kolorado vabalai“ eidavo kaip per sviestą. Nors Kernagis aiškino, kad jam durnos dainos patinka ir kad šlageriai yra liuks, tuo galima abejoti, matant jo bandymus suprotinti publiką, skatinti mąstyti. Žeidė publikos nesiklausymas, nes būtent dėl noro būti išklausytam jis joje ir buvo.

Nepriklausomybės metai
„Sigitas Geda: Man labai nepatiko paskutinis jo etapas. Tie renginių, televizijos laidų, žaidimų vedimai. Šūdo vietoj. (…) Kernagis nustojo žaisti. (…) Jį papjovė kapitalizmas. Mus visus papjovė šitas laikas. Jo veidas tas buvo išrašyta. Tokiu laiku jis negalėjo eiti toliau.“ (p. 479; visas Gedos komentaras labai labai tikslus)

Istorijos pamokos
Nustebino ir pradžiugino ir komentarai apie anuos laikus (kad ilgų plaukų negalėdavai nešioti, ką reiškė išmetimas iš komjaunimo ir t.t.) – knyga tapo prieinama ir jauniems, tad tie smulkūs komentarai labai neįkyriai, bet efektyviai versdavo mane keistai suvokti, jog tie dalykai, kurie mums dabar atrodo įprasti, nebūtinai tokie buvo ir anksčiau. R. Oginskaitė taip subtiliai (sąmoningai?) verčia skaitytoją įvertinti istorijos galią. Čia kaip suvokti, jog kažkada moterys neturėjo teisės balsuoti. Arba kaip sužinoti, jog Kernagis, kaip ir daugelis kitų, apie tarpukario Nepriklausomą Lietuvą nieko nežinojo, tik kažką įtarė. („Pietario Algimantą skaitydavau (…) Suprasdavau, kad kažkas kažkada buvo, bet kas? Lietuva – ne Lietuva? Kaip gimei, taip ir egzistuoji. O kas prieš tai buvo? Iš kur tada galėjai sužinoti?“ (p. 129))

Reklama
Posted in: .mp, citatos