Valhala

Posted on 2010-02-08


Beveik prieš pusę metų pasirodė Rimvydo Stankevičiaus poezijos plokštelė „Valhala“, kurioje skaitomi eilėraščiai iš rinkinio „Laužiu antspaudą“ (muzika ir garsai Domanto Razausko, skaito Andrius Bialobžeskis). Perklausiau.

Rimvydas Stankevičius į mano akiratį papuolė po pernykščio Poezijos pavasario. Skaičiau jo interviu ir, kaip iš visų menininkų, tikėjausi eilinio makalavimosi ir neaiškių grumblionių. O jis pasirodė esąs tiesios minties žmogus, toks visai nenuplaukęs, nesusireikšminęs, visai ne kaip poetas. Kartu išgirdau ir apie „Laužiu antspaudą“, kurio apibūdinimai įliejo mistiškumo į R. Stankevičiaus asmenybę:

  • Ant viršelio Aidas Marčėnas pavadina R. Stankevičių tikru poetu, įvardina poetą subrendus su šia knyga ir tada priduria, jog „Neapleidžia mintis, kad tokie poetiniai atradimai savaip pavojingi, su jais atradėjui reikia elgtis labai atsargiai.“
  • Gintaras Bleizgys recenzijoje „Šiaurės Atėnuose“ dar atviriau reziumuoja: „Įdomiausia man, ką toliau turėtų veikti R. Stankevičius, kaip dabar toliau reiks rašyti.“
  • Galop pats R. Stankevičius interviu „Lietuvos rytui“ sako:

    Kažkada Sigitui Gedai atrodė, kad jis jau turi galių rašydamas eilėraščius sukurti gyvybę.

    Kai rašiau knygą „Laužiu antspaudą“, panašūs dalykai rodėsi ir man. Galvojau, kad jei jau mano eilėraščiai gali ką nors pravirkdyti, o tokių atvejų žinau, tai pasistengus jie tikriausiai gali ir dar daugiau.

    Tai labai pavojingi dalykai. Normalūs žmonės to tikriausiai nesupras, tačiau ne vienas bičiulis poetas, skaitęs šiuos eilėraščius dar prieš pasirodant knygai, mane perspėjo, kad galiu nuklysti labai toli.

Mano susidomėjimas buvo pažadintas. Po kiek laiko pasirodė „Valhala“. Bernardinuose buvo įdėtas vienas kūrinys iš plokštelės, „Laužavietė“. Ten pat – R. Stankevičiaus komentaras (iš plokštelės aprašo), jog čia įskaitytos jo eilės jį sujaudinusios kaip kadaise girdėtas Valentino Masalskio skaitytas Vytautas Mačernis. Pasakyta drąsiai; dar spėjau pamąstyti, jog būtų gerai ir man taip pasijusti nuo paties Stankevičiaus eilių…

Nuo „Laužavietės“ kaifavau kelis mėnesius.

Kai dabar pagaliau išdrįsau perklausyti visos „Valhalos“, į pabaigą kūnu ėjo šiurpuliai. „Valhala“ yra Stankevičiaus žingsnis į anapus. Besikartojantys vaizdiniai ir garsai veikia stipriai ir – svarbiausia – yra atpažįstami: jis sugeba nusigauti iki pat mirties suvokimo ištakų. Tai visai kitoks gyvenimas negu tas, kuriuo mes kasdien užsiimame. Stankevičius kalba apie nebūtį kaip apie tikrą dalyką ir va tada aš mąstau, kad besirūpindamas „kaip čia daugiau pasiekus gyvenime“ ir beklausydamas patarimų „nusileisti ant žemės“, įpratau į viską žiūrėti racionaliai ir egoistiškai. Primiršau jausti aplinką kaip gyvą tvarinį, kur žolei skauda, kai ją mindai, o kambario sienos irgi turi sielą. R. Stankevičius įkvėpia meistryminiam „aš esu realistas“ nepasiduoti.

Tada Domanto Razausko muzika: labai įvairi, tiek instrumentų, tiek žanrų prasme, bet skambanti taip, kaip eilės liepia. Net keista; man Razauskas pažįstamas tik kaip bardas ir nelabai jis man patinka, bet čia – visai kitas lygis. Jis nebijo žaisti ir su garsais, ir su elektronika – kur girdėta, kad šventa karvė rūpintojėlių poezija skambėtų tarp modernistinių išvedžiojimų! – o čia tinka ir tematiškai vis tiek visi kūriniai išeina susiję. Ne tik tinka – yra neatsiejama eilių dalis, tarsi kartu rašyta.

Iš šito Andrius Bialobžeskis truputį iškrenta. Ir šiaip jis man nelabai, ir jo balsas nepatinka, trūksta sodrumo, o čia toks monitoniškas išėjo. Nors gal tiko, nes ir eilės to reikalauja. Bet aš norėjau, kad jis įsijaustų, kad išrėktų, o kartais išdainuotų tas eiles, bet jis ne, lieka atsiribojęs skaitovas, kažkaip nesusitapatina su eilėraščio „aš“, nebent tik keliose vietose eilėraštyje „Kasnakt“.

Gulėjau tamsoj, klausiau, gyvenimas bėgo pro akis ir daugiau nieko nereikėjo. Prisiminiau pirmąją savo teatro paskaitą. Nedrąsūs visi buvom – kaip mes čia vaidinsim dabar? kas ta vaidyba? kaip neapsijuokti prieš kitus? Dėstytoja liepė užsimerkti ir įsivaizduoti medį laukymėje. Įsivaizduoti, kad pats esi medis. Nuostabus dalykas, kad užsimerkęs nieko nebebijai. Stiebkis į saulę – ir stiebiesi, nors nežinai, nei kas ta vaidyba, nei kas tas aktorius. Atsimerkus paprašė niekam apie tai, ką patyrei, nepasakoti. Nepasakojau. Tik dabar gulėjau ir vėl jaučiau tą patį šiurpulį, kuris ateina suvokus, jog tavęs nėra.

Gulėjau ir galvojau, kad jeigu jie „Valhalą“ gyvai atliktų, kaip spektaklį…

Reklama
Posted in: .mp, menas