Du apie mirtį

Posted on 2010-03-15


Savidestrukciniai veiksmai yra laikomi neigiamais. Rūkymas, alkoholizmas, narkotikai, ekstremalūs pomėgiai – visa tai visuomenės smerkiama, o savižudybė krikščioniškoje tradicijoje apskritai atvirai niekinama. Tokia nuostata (nebūtinai sąmoningai) grindžiama visoje gamtoje pastebimu gyvo organizmo priešinimuisi mirčiai. Neteko girdėti, kad gyvūnai sąmoningai siektų mirti; vaikai irgi nesižudo. Žmogaus priešinimasis tokiai „gyvybės jėgai“ atrodo nenatūralus ir neteisingas.

Bet jeigu žmogus nori mirti? Ar galima užginčyti, pavyzdžiui, invalido nenorą gyventi? Gamtoje toks gyvūnas natūraliai neišgyventų, tai kodėl vien dėl mūsų civilizacijos pasiekimų jis turi kankintis vežimėlyje? Žinoma, kitas prisitaiko ir laimingai gyvena taip, bet čia kalbu apie tuos, kuriems tokio gyvenimo nereikia. Arba senolė, kuriai jau sveikata silpsta, o per dienas neišmano, kuo užsiimti. Arba galop bet koks žmogus, kuris tiesiog nelaiko tos „gyvybės jėgos“ esmine savo gyvenime ir skraido motociklais, lipa į kalnus ir uosto koksą?

Ir tokiam žmogui žuvus/mirus/nusižudžius, ar verta gailėtis ir šnekėti apie „o jeigu“? Gyveno, kaip patiko, ir buvo patenkintas savo pasirinkimu.

***

Vakarų kultūroje įprasta manyti, kad gimimas yra visa ko pradžia, o mirtis – pabaiga. Tokia nuostata natūraliai išplaukia iš akivaizdaus kūno nebuvimo iki gimimo (ar apvaisinimo) ir jo visiško suirimo po mirties. Šiuo atveju remiamės fizikine realybe šiam teiginiui „įrodyti“. Nėra pavykę išmatuoti kokių nors gyvybės požymių likučių po mirties: sakykim, kur nors išskrendančios sielos ar kokių nors vaiduoklių, aplankančių artimuosius po mirties.

Iš kitos pusės, apie gyvybės ciklą galime mąstyti kitaip. Mums regima yra tik trimatė realybė. Panašiai, kaip rutulio šešėlis ant plokščio paviršiaus matomas kaip apskritimas ar elipsė, žmogaus kūnas gali būti projekcija („šešėlis“) didesnių matmenų kūno į mūsų trimatę regimąją realybę. Judant tam daugiamačiam kūnui erdvėje, kartais jo projekcija į trimatę erdvę gali išnykti („mirtis“). O jei judėjimas ciklinis, ši projekcija tai atsiranda, tai vėl išnyksta, kaip kad Mėnulis tai sudyla, tai vėl pilnėja. Tokia tad ir mirtis – tik laikinas išnykimas ir eilinė reinkarnacija.

Reklama
Posted in: duona