Socialiai egoistinis gyvenimo modelis

Posted on 2010-04-01


Norint motyvuoti kitus žmones ką nors daryti, dažnai argumentai, kad:

  • esi atsakingas už savo tautą,
  • reikia mokyti jaunimą,
  • nevalia užmiršti istorijos,
  • mylėti mamą, tėtį,
  • ir t. t.,

yra neveiksmingi, nes nėra akivaizdus šių argumentų teisingumas. Pavyzdžiui, kodėl dirbti Lietuvai yra geriau negu Ispanijai? Vien dėl to, kad užaugau Lietuvoje ir kalbu lietuviškai? Ypač šiais laikais, kai sienos, kalbos ir net rasės jau nebėra tokie svarbūs žmones skiriantys dalykai, manau, abejonė pagrįsta. Kuo jau čia geriau Lietuvą kurti, jeigu galima visą Europą ar pasaulį kur kas efektyviau keisti, dirbant ES institucijose? Arba kitaip: kodėl išvis dirbti dėl kitų, ar ne svarbiau esu aš pats ir mano paties gerovė, o visi kiti tegu sukasi kaip išmaną?

Tokio egoistinio požiūrio aš atremti nesugebu. Valgymas, kvėpavimas, tuštinimasis ir seksas yra egoistiniai motyvai ir jie man suprantami ir įtikinami: darau, nes man reikia (būtina!). Tai pati stipriausia motyvacija, todėl ir efektyvūs argumentai turėtų remtis nauda sau.

Todėl aš siūlau tokį požiūrį:

  • pagrindinis motyvatorius – asmeninė nauda (egoizmas);
  • tikslas – maksimizuoti naudą sau.
  • esminė detalė, kurią praleidžia gryni egoistai: maksimali nauda pasiekiama ne aklai imant, kiek galima daugiau. Nauda maksimizuojama, kai gerai ir tau, ir tavo kaimynui: daug rankų didžią naštą pakelia. Aišku, paprasčiau vien tik dėl savęs viską daryti, bet tada ir nauda menkesnė, ir skęstančio niekas negelbės.

Vis dėlto esminis motyvas išlieka asmeninė nauda. Tai intuityviai lengvai suvokiama ir paprasta vadovautis gyvenime. Iš kitos pusės, toks modelis natūraliai išlaiko pusiausvyrą tarp šlykštaus egoizmo ir išplerusio altruizmo, kuriame prarandamas identitetas.

Reikia tik nepamiršti, kad didžiausia nauda yra investuoti į kitus žmones.

Reklama
Posted in: duona