Mokslo sklaida. Pirma dalis: kaip iš tikrųjų populiarinti mokslą

Posted on 2010-04-12


Šiuo ir dar vienu būsimu „Mokslo sklaidos“ įrašu solidarizuojuosi su Laiqualasse įrašais apie mokslo švietimą. Motyvacija kalbėti šia tema kyla iš poreikio skatinti kritinį žmonių mąstymą. Ne dėl to, kad mokslas yra kuo nors viršesnis už kitas veiklas, bet dėl suvokimo, jog mąstydami mes tampame žmonėmis ir galime gyventi geriau. Šiame įraše apibūdinsiu, kaip ugdoma visuomenė, o kitame kalbėsiu jau apie specialistų ugdymą.

Pradėsime nuo eksperimento, žinomo kaip Wason Selection Task.

Wason Selection Task

Įsivaizduokite, kad turite keturias korteles su raidėmis vienoje pusėje ir skaičiais kitoje. Jos padėtos ant stalo ir dabar jūs matote tokius užrašus: A, 6, J, 7. Kurias iš šių kortelių reikėtų apversti, norint patikrinti tokią taisyklę: jei vienoje pusėje yra balsė, tai kitoje – lyginis skaičius? (Atsakymas – įrašo pabaigoje.)

Užduotis nėra labai lengva, reikia pamąstyti, tačiau net pamąstę eksperimento dalyviai klysta: Wason ir Shapiro (1971) atliktoje testo versijoje tik du iš šešiolikos eksperimento dalyvių šią užduotį atliko teisingai. (Žr. atsakymą, kuriame pateikiamas ir paaiškinimas.)

Tačiau dabar šiek tiek pakeiskime užduoties formuluotę:

Įsivaizduokite, kad bare geria keturi jaunuoliai. Jonas geria sultis, Petras geria alų, o Adomas su Tadu nesirodo, ką geria, bet užtat mes žinome, kad Adomui šešiolika, o Tadui – devyniolika. Kadangi alkoholinius gėrimus leidžiama vartoti tik nuo aštuoniolikos, kuriuos iš šių jaunuolių reikia patikrinti? (T. y. patikrinti amžių arba gėrimą.) (Vėlgi atsakymas įrašo pabaigoje.)

Šią užduotį atlikti kur kas lengviau. Iš Wason ir Shapiro (1971) dalyvių, tokio tipo užduotyse neklysta net dešimt iš šešiolikos.

Šis žymus eksperimentas iliustruoja faktą, jog žmonėms lengviau suvokti dalykus, su kuriais jie susiduria buityje. Tai bus mūsų varomoji idėja nagrinėjant mokslo populiarinimo klaidas.

Esami mokslo populiarinimo trūkumai

Paprastai mokslo populiarinimo tikslai suvokiami labai ribotai. Laiqualasse šį požiūrį taikliai apibūdina šitaip:

Dažnai „mokslo populiarinimo“ renginiai, ypač skirti jaunimui, atrodo maždaug taip: keletas besišypsančių studentų parodo, kaip galima užšaldyti sumuštinį skystu azotu, kaip pastarasis sėkmingai garuoja, papiltas ant žemės; papasakoja apie tai, kaip smagu yra studijuoti fiziką; leidžia vaikams pasižiūrėti į Saulės dėmes pro teleskopą; padaro dar vieną kitą, nepabijokim to žodžio, triuką, paremtą mokslu, tačiau neadekvačiai demonstruojantį to mokslo galimybes.

Šis neadekvatumas randasi iš didelio noro parodyti mokslo grožį, bet menkų galimybių tą grožį atskleisti nepasiruošusiai publikai. Norėtum papasakoti apie juodąją skylę, bet apie ką mes galime kalbėti be matematinio aparato? Per dešimt minučių? Todėl ir šaldai sumuštinius skystu azotu, tikėdamasis, kad fainybės „įrodys“, jog mokslas įdomus, atsiras pasiruošimas (įstojus į fiziką) ir mokslo populiarintojas pasieks savo tikslą, užauginęs naują mokslininką.

Ši prielaida nėra gera. Svarbiausias trūkumas yra klaidingas tikslų suvokimas. Ne naujų mokslininkų štampavimas yra mokslo populiarinimo tikslas. Tikslas: kad eilinis žmogus nutuoktų apie mokslą. Šaldydamas sumuštinius tu to niekada nepasieksi, nes tokiuose eksperimentuose nėra jokio gylio. Neužkabinamos ir neatskleidžiamos esminės šiuolaikinio mokslo sąvokos. Vadinasi, klausimas toks: kaip kalbėti apie tokius sudėtingus dalykus suprantamai?

Mokslas – žmogaus masteliais

Neseniai mano draugė Virginia Corless publikavo straipsnį laikraštyje APS News apie fizikos ir teatro jungtį, kuriame iškėlė mintį, kad menas reikalingas mokslui kaip terpė paaiškinti mokslo pažangą žmogaus masteliais:

On the scale of a stage nothing can remain theoretical and universal–it must become human-sized and personal.

Šitame sakinyje ir glūdi raktas į tikrąjį mokslo populiarinimą. Abstrakčią mokslo kalbą reikia išversti į žmogui pažįstamus dalykus. Tai ne tik jos ar mano nuomonė – tai iš tikrųjų veikia, kaip iliustruoja Wason Selection Task. Sėkmingas mokslo populiarinimas įvyks ėmus formuluoti mokslinius rezultatus intuityviomis, buitinėmis sąvokomis.

Ir aš tą žemiausio lygio buitiškumą tikrai turiu omenyje. Pirmas į tai mano dėmesį atkreipė chemijos mokytojas Vilius Mincevičius, kuris Hundo taisyklę (atomo orbitalės pirmiausia užpildomos po vieną elektroną ir tik paskui vienoje orbitalėje elektronai grupuojasi) pateikė kaip „troleibuso principą“: pirmiausia visi susėda po vieną ir tik nelikus vietų sėdamasi šalia nepažįstamojo. Man atrodo, kad čia galima eiti ir toliau, bandant iliustruoti mikroskopinių sistemų veikimą pavyzdžiais iš gyvenimo. Gal tai tik sutapimas, bet įmanoma, kad tiek mikroskopinės, tiek makroskopinės sistemos kartais paklūsta panašiems dėsniams (tarsi jos būtų fraktalai), todėl vienas galima iliustruoti kitomis.

Tai ko laukia mokslo populiarintojai? Paslaptis tokia: sukurti gerą analogiją reikalauja ypač daug pastangų. O jūs jau tikėjotės, kad pasiūlysiu kokį lengvą sprendimą.

[Wason Selection Task atsakymai

Apversti reikia kortelę su užrašu A ir su 7. Paprastai visi teisingai pasirenka A ir nesirenka J, bet dažnai pražiopso 7 arba klaidingai renkasi 6. 6 ypač norisi pasirinkti, nors tos kortelės apvertimas nieko nekeičia: jeigu kitoje pusėje balsė – taisyklė teisinga, o jei priebalsė – irgi!

Antruoju atveju, reikia tikrinti Petrą ir Adomą.]

Advertisements
Posted in: citatos, duona, mokslas