Matematikos genijaus įvaizdžio kaita

Posted on 2010-04-15


Žurnale Nature Jascha Hoffman apžvelgia Amir Alexander knygą Duel at Dawn: Heroes, Martyrs, and the Rise of Modern Mathematics, kurioje autorius nagrinėja, kaip kito visuomenės požiūris į didžiuosius matematikus ir kokie jie buvo iš tikrųjų (pirmas punktas mano paties įterptas, kiti punktai –mano interpretacijos):

  1. Antikinis vedlio įvaizdis. Pavyzdžiui, kaip ir daugelis antikos veikėjų, Pitagoras buvo plataus profilio žmogus. Petras Smilga knygoje  Žmogus ieško grožio (1970) teigia, jog „[b]eveik kas antroje knygoje apie boksą galima perskaityti, kad Pitagoras buvo kumštynių olimpinis čempionas.“ Bet kumštynės buvo tik dalis didžiojo Pitagoro plano. Jo gilios matematinės įžvalgos (Pitagoro teorema ir  harmonijos ryšys su trupmenomis) paskatino pitagorizmo judėjimo radimąsi. Nepaprasto judėjimo! Smilga rašo: „Jo įsteigtas filosofų ir matematikų ordinas labiau jau primena kareivines, o pats Pitagoras įtartinai panašus į savotišką fiurerį, nors ir žymiai kultūringesnį už tuos, kurie turėjo pasisekimą XX a.“ (Į tokius šaltinius, kaip Smilga, patarčiau rimtai nežiūrėti.)
  2. Renesansinis ieškotojo įvaizdis (17 a.). Žymioji Niutono citata tai pagrindžia: „To myself I am only a child playing on the beach, while vast oceans of truth lie undiscovered before me.“ Tai tas pats Niutonas, kuris iki grabo lentos ginčijosi su Leibnicu, ardėsi ir klastotojo dokumentus, kuris iš judviejų pirmiau išrado diferencialus.
  3. Klasicistinis herojaus įvaizdis (18 a.). Klasikinis pavyzdys čia Švietimo amžiaus šviesulys prancūzų matematikas Jean le Rond D’Alembert, augęs vaikų namuose, bet tapęs didžiu matematiku. Tokiu didžiu, kad, rašo Alexander, jo „prolonged and bitter disputes … managed to alienate all of his most prominent colleagues.“
  4. Romantinis nesuprasto genijaus įvaizdis (19-20 a.). Tai mums įprastas matematiko įvaizdis, kurį pagrindžia Kurt Gödel (žymusis logikas mirė iš bado, bijodamas, kad jį kėsinasi nunuodyti), John Forbes Nash („Nuostabus protas“) ir Grigory Perelman gyvenimai. (Pastarasis, įrodęs Poincaré konjunktūrą, atsisakė Fieldso medalio ir išvis dingo; visažinė spauda raportuoja, kad prisiskambinusiam reporteriui Perelmanas paaiškino: „Jūs man trukdote. Aš renku grybus.“) Tragiškojo genijaus įvaizdžio šaknys, pasak Alexander, yra prancūzų matematiko Évariste Galois gyvenimas ir žūtis. Galois, padėjęs pagrindus moderniajai grupių teorijai, žuvo dvikovoje vos dvidešimties. Šis tragiška genijaus dalia puikiai atitinka romantinę dvasią, ypač nežinant, kad Galois taip pat garsėjo aršiomis respublikoniškomis pažiūromis ir pats kišo galvą į kilpą.
  5. Technokratinis kontrolės maniako įvaizdis (21 a.). Alexander mano, kad romantiškasis įvaizdis pamažu išstumiamas modernesnio įvaizdžio. Štai net Lietuvos ryto cituojamas Perelmanas atvirauja: „Man nerūpi pinigai ar šlovė. Aš nenoriu būti demonstruojamas žmonėms kaip gyvūnas zoologijos sode. Nesu matematikos didvyris. Aš net nesu toks geras, todėl nenoriu, kad visi žiūrėtų į mane“. Taigi, ne šventieji puodus lipdo. Ir šiais laikais tie nešventieji įvaldo kompiuterius, labai pasitarnaujančius tiek hipotezių įrodymams, tiek matematikos tyrimams apskritai. Apimti paniško poreikio visame kame įžvelgti logiką, tvarką ir tiesą, matematikos genijai imasi kontroliuoti informaciją. Čia esminis pavyzdys yra Stephen Wolfram, valdantis Wolfram Research monopoliją, kuriai priklauso plačiai naudojama Mathematica, Wolfram Alpha ir net A New Kind of Science. Nesistebiu: matematikai – žmonės ugningi! Net Lietuvoje.
Advertisements
Posted in: citatos, mokslas, mėsa