Apie mokslo darymą iš praktinių paskatų

Posted on 2010-04-19


(Iš dalies tęsiant Kam reikalingas dirbtinis intelektas.)

Buvo čia per Velykas, Café Scientifique išvakarėse, kažkas užėję – jaučiu, kad skaityt nebegaliu. Matyti matau, akyse neraibuliuoja, bet negaliu skaityti. Atidžiau panagrinėjęs nustatau, kad dalyje regimojo lauko nieko nebematau! Dar kaip tyčia esu dirbęs su macular degeneration pacientais, kurie irgi panašiai dalyje regimojo lauko nieko nemato dėl suirusių fotoreceptorių akies tinklainėje. O svarbiausia, kad sutrikimas išsivysto šiaip sau, be jokios priežasties, ir plečiasi, pamažu apimdamas didžiąją tinklainės dalį. Viskas aišku! Iškart susiejau tuos dalykus ir sėdžiu toks. Iš vienos pusės, labai įdomu, ėmiau suprasti, ką mato pacientai, kaip jaučiasi, matydami tik dalį pasaulio… ir kaip tai yra baisu. Žiauriai baisu suvokti, kad netenki regos! Kad nuo šiol nebegalėsi skaityti greitai, kaip pratęs, kad reikės atsargiai vaikščioti gatvėmis, kad į tave žiūrės kaip į invalidą,– kad visa ta laisvė, dėl kurios visą gyvenimą mušeis, bus suredukuota į baltą lazdelę! Mintyse ėmiau prisiekinėti paskirti gyvenimą akies tinklainės tyrimams ir gydymui. Jei labai pasistengčiau, gal suspėčiau iki visiško apakimo sukurti dirbtinę tinklainę ar akį, ar bent kaip nors rasti būdų vėl tapti pilnaverčiu žmogumi…

Paskui mama liepė pasėdėti užsimerkus, ir viskas praėjo po 5 min. Gal nuo nervų kas.

Taip jau yra su tomis praktinėmis paskatomis moksle.

Reklama
Posted in: mokslas, mėsa