Planas valstybei kelti. Ketvirta dalis: tiesioginė demokratija

Posted on 2010-05-02


Pirma dalis: esama politinė situacija
Antra dalis: ko reikia valdininkui Lietuvoje (ribinis atvejis)
Trečia dalis: kaip

Kaip jau minėjau, valdininkui tinkamą sprendimą sunku priimti dėl informacijos stygiaus ir bandymo įtikti visoms interesų grupėms. Siūliau mokyt ir protyt valdininką, kad sprendimai būtų tinkamesni, kas mėnesį siunčiant laiškus. Deja, aprėptis maža. Michael Nielsen siūlo į šią veiklą įtraukti visus piliečius. Kas, jei ne pats ūkininkas, geriausiai žino, ko reikia jo ūkiui? Ar smulkusis verslininkas nepasakytų, kaip sutvarkyti įstatymus, kad jo veikla Lietuvoje vėl taptų įmanoma?

Geriausia būtų visiems kartu sakyti, ko norime, ko reikia. Tai ir yra demokratijos esmė! Tačiau nuo Atėnų laikų kai kas pasikeitė. Piliečių dabar nebe 50 000, o du milijonai. Kur nors Vingio parke jų nepadėsi, kad priiminėtų sprendimus, o ir per jų rėkimą vienas per kitą jokio įstatymo nesuderinsi.

Tačiau pasikeitė ir dar kai kas. Dabar yra internetas. Ir va tada tokia tiesioginė demokratija, suskaldyta darbo grupėmis pagal interesus, tampa vėl įmanoma:

The idea is to allow open editing of policy documents (…). But each time you make an edit, it’s sent to a randomly selected jury of your peers – say 50 of them. They’re invited to score your contribution, and perhaps offer feedback (…) whether your contribution is an improvement or not. (…) My suspicion is that – as others have said of Wikipedia – this may be one of those ideas that works better in practice than it does in theory.

Open Architecture Democracy | Michael Nielsen

Ši elegantiška idėja, deja, yra pavojinga daugeliui interesų grupių (papirkti vieną valdininką – tai ne penkiasdešimt piliečių), todėl šis planas tik tiek realus, kiek rimtesnėse šalyse laisvosios ir atvirosios programinės įrangos (FOSS) judėjimai sugebės išmušti iš savo valdžios. O mes jau nusikopijuosime.

Advertisements
Posted in: citatos, duona