Aš – pesketaras

Posted on 2010-05-25


Nuo Velykų sėkmingai esu pesketaras: valgau žuvį ir kitas upių jūrų gėrybes, taip pat pieno produktus ir augalus, bet ne mėsą ar paukštieną. Tai nėra griežta pozicija, greičiau įsivyraujanti nuostata rinktis veganišką mitybą, kai įmanoma, bet valgyti, kas ant stalo, ir nedaryti tragedijų, kai močiutė iškepa kugelį su lašiniais. Praktikoje dauguma griežtų pozicijų paprasčiausiai nepasiteisina.

Man atrodo, anksčiau ar vėliau apytiksliai pesketariška mityba taps natūraliai suvokiamu dalyku. Mūsų samprata apie gyvybę pamažu tampa vis aštresnė. Žiūrėjau Ron Fricke filmą „Baraka“, viename jo epizodų rodomas prideginamas (?) viščiuko snapas. Maždaug tuo metu vištienos valgymai baigėsi. Veganizmo priešininkai tai galbūt įvardytų kaip šiuolaikinio žmogaus ištižimą, esą kaime skerdė kiaules ir niekas nematė problemų, o čia miesto berniukai, gyvenime kiaulės nematę, dabar aiškina. Tačiau aš norėčiau pabrėžti, kad visuomenėje, kuri nebegyvena kaime, požiūris į gyvybę negali būti toks pat, kaip seniau. Pagarba gyvybei yra natūrali civilizacijos raidos pasekmė ir tos raidos vyksmo būtinas komponentas. Norint gyventi modernioje visuomenėje, reikia priimti ir vieną pagrindinių tokios visuomenės sąlygų – pagarbą gyvybei.

Tiesą sakant, man atrodo, kad tai ne veganai, o jų priešininkai turėtų pateikti nors vieną argumentą už gyvūninės kilmės produktų vartojimą.

Reklama
Posted in: duona