Žmogaus gyvenimo tikslas (ką reiškia tapti žmogumi)

Posted on 2010-06-03


Šiandien man dvidešimt penkeri. Tuo metus smarkiai augau. Neišvengiamai klausiu, kas iš to nežmoniško keitimosi. Šiandien noriu nusibrėžti gaires.

Kai atomai susijungia į molekules, fizika pavirsta į chemiją. Kai molekulės ima sudaryti sudėtingas organines sistemas, chemija virsta į (sistemų) biologiją. Vaikas virsta paaugliu, paauglys – suaugusiuoju. Augdamos sistemos turi savybę pereiti į kokybiškai kitus lygmenis. Koks tas lygmuo žmogui?

Tame lygmenyje išnyksta individas. Ne mirties prasme. Žmogaus suvokimas yra pavaldus statistinėms aplinkos savybėms. Mes matome daiktus (formas) dėl to, kad juos sudarančias dalis sieja priežastiniai ryšiai. Pastumi kėdę – ir visos kojos pajuda kartu. Palyginimui modernioji muzika. Kitas klauso ir nieko joje negirdi, tik paskirus, nesusijusius garsus. O kitas girdi joje formą.

Ir kuo gi tada aš negalėčiau būti kaip modernioji muzika? Taigi toks pat žmogus, bet nebematomas, nes nebesigirdi formos. Vienam aš būsiu arogantiškas bičas, antram – nedrąsus mokslininkas, trečiam – apsukrus vadybininkas. Nepastovus, neapibrėžiamas, nuolatos kintantis nebeteks vienos formos, vieno veido – ir vieno asmens. Beprasmiška kabinti man kokią nors etiketę, beprasmiška manęs tikėtis kažkokio. Nesvarbu, kad kūnas tik vienas. Aš – kaip milijonas žmonių. Tai kokybiškai naujas lygmuo.

Tai mano reakcija į plintantį individualizmą. Tai panieka materializmui, nes net kūnas nebetenka vertės. Tai priešprieša prigimtiniam žmogaus norui viską sudėlioti į dėžutes, suredukuoti. Galop tai nenoras gyventi praeitimi.

Advertisements
Posted in: duona