Nesama priešprieša tarp mokslo ir religijos

Posted on 2010-06-05


Staiga nebesuprantu, kodėl mokslininkas negali būti religingas? Mokslas bando objektyviai aprašyti pasaulį. Žinome, kad absoliučiai visko aprašyti nepavyks (Gödelio, Wolperto teoremos). Apskritai nėra jokių priežasčių mokslininkui tikėti absoliučiu visa ko suredukavimu į kelis dėsnius – sėkmingai galima dirbti ir manant, kad tik kai kuriuos dalykus pavyks paaiškinti. Pavyzdžiui, galima manyti, kad sėkmingai sukursime dirbtines smegenis, simuliuojančias smegenų veikimą, tačiau sąmonės jose neįžiebsime (weak AI). Yra vienodai prasminga bandyti tokias smegenis sukurti ir sykiu tikėti, kad yra dalykų, kurių nesugebėsi paaiškinti.

Taip pat nėra jokių priežasčių atmesti ne fizikinių savybių egzistavimą. Taip, jos mokslui nepasiekiamos, bet pasiekiamos filosofijai. Jeigu fizikinio pasaulio kaip vienintelio egzistuojančio įtvirtinimas būtų įmanomas, nebeliktų reikalo diskutuoti apie kūno-proto dualizmą.

Iš kitos pusės, tikėjimas, mano ir ne mano nuomone, yra tokia pat natūrali būsena, kaip liūdesys ar grožio jutimas. Tiesiog tam tikras (specifinis) įvairių smegenų sričių aktyvumas, tam tikrų neurotransmiterių išsiskyrimas. Kuo blogai norėti patirti tokią būseną?

Papildymas. Laiqualasse atrado David Eagleman rašant panašias mintis, tik geriau, įvardinant tokį požiūrį possibilianism. Taip pat Bernardinuose yra Alister Mcgrath straipsnis, labai aiškiai išdėstantis šią poziciją.

Advertisements
Posted in: mokslas, mėsa