Mano baimės: apsigimusio vaiko problema

Posted on 2012-06-08


Esu visa ko etalonas — už mane aukščiau net dangaus nėra. Individualizmas ateina su savomis teisėmis ir pareigomis: man nėra autoritetų, judu makiaveliškai į priekį, bet už savo klaidas irgi pats atsakau ir žiauriai. Šis balansas, kitiems gal nebūtinai priimtinas, man bent jau sukuria egzistencijos tikslą: (atsakinga) paties gerovė.

Taigi aš kontroliuoju savo gyvenimą. Kalu savo likimą ir šia laisve aš laimingas.

Tada gimsta nesveikas mano vaikas. Ne iš mano kaltės, ne iš žmonos, apskritai priežasčių neverta ieškoti. Užtat dabar jau rūpinsies nuo lopšio lig karsto. Ir normaliu vaiku tu rūpinsies, bet užtat galop jis peraugs tave (vėl man nauda). O šitas? Šitas amžinas kaltės šešėlis neprasikaltusiajam, ko gero, sunkesnė bausmė nei kaltajam.

Ir kur tada mano laisvė gyventi kaip noriu? Kur mano visaapimanti savo likimo kontrolė? Aš išsigimimo nesirinkau. Turbūt turiu teisę jį sunaikinti tada, kad jau postuluoju save kaip universaliąją Temidę. Bet niekas taip nedaro.

Tad jei taip nutiks, neišmanau, kur dėtis.

~~~

Galbūt civilizacija išnaikins šitas nekontroliuojamas erdves, sukurdama mechanizmus palengvinti nenuspėjamų procesų pasekmes. Tik to teprašau: (dieviškos) galimybės pakeisti (net ne pasirinkti). Taip, vaisiaus DNR (teoriškai) jau pasiekiama jo nepažeidžiant. Tačiau jei ne vaisius, netikėtai rasis kitų dalykų, su kuriais, nekintančiais, turėsi gyventi metų metus. Gali susitaikyti su jais, priprasti, gal net pamilti, bet nepabėgsi. Tai kur mano laisvė?

Reklama
Posted in: duona