Apie visapusišką lavinimąsi

Posted on 2012-07-26


Šis straipsnis publikuotas Nacionalinės moksleivių akademijos naujienlaiškyje [čia pateikiama redakcija mano].

Šiemet minimos šimtosios Alano Turingo gimimo metinės. Savo laiku nebūtinai vertintas, Turingas visuomenei tapo žinomas įveikęs nacių kodavimo mašiną „Enigma“, o visiems kitiems (jau po laiko) jis tapo kompiuterių ir dirbtinio intelekto pradininku.

Taigi žmogaus, dar 1936 m. sukūrusio teorinį skaičiavimo mašinų pagrindimą (Turingo mašinas), kitas logiškas žingsnis gyvenime, sakytum, būtų dantimis nagais įsikibti į savo išradimą. Pavyzdžiui, kas trukdė Turingui tapti pirmojo kompiuterio kūrėju? Bet ne, jis ėmėsi genetikos, ir per porą metų gimė computational biology, žyminti tradicinės biologijos eros pabaigą ir kompiuterių dominavimo moksle pradžią. Genomas dekoduotas? Padėkokite Turingui, kad ne su skaitliukais dekodavo.

Spalvingas gyvenimas baigėsi savižudybe po dvejų metų priverstinio cheminio gydymo nuo homoseksualizmo, tuo laiku humaniškos alternatyvos įkalinimui už nepriimtiną seksualinę orientaciją.

Taigi toks buvo Turingas, bebaimis naujų žemių užkariautojas. Ir va priešpriešai mes, įstrigę savo penkiaaukščių inkiluose. Savo gyvenimą kuriame vadovaudamiesi laiko patikrintomis maksimomis: humanitarams niekada nereikia matematikos, pinigai nugarmėjo kiaurai Vilniaus vamzdžiu ir dėl visko kaltas Kubilius. Daugiau diskutuoti neverta, vis tiek pasaulio nepakeisi, todėl pasiekę bokalo dugną skirstomės tęsti savo gyvenimų konditerijose, ministerijose ir akademijose.

Bet va tada tokiam suprofiliuotam, suspecializuotam, uniformuotam labai lengva liepti rinktis: atlyginimas juodais arba jokio atlyginimo, labai lengva telikuose rodyti bet ką, nejaučiant saiko, moralės, argumentuojant, kad to jis pats norįs. Nes kur šitam vieno varžtelio specialistui dėtis? Jis nestovi ant kitų milžinų pečių, jis nepaprieštaraus (greičiau dar vieną gurkšnį išmauks), jis… galbūt nė nesivargins. Tarnauti kitiems ir juos kaltinti – daugiau ar mažiau šitaip galime apibūdinti Lietuvos istoriją, daugiau ar mažiau mes tokie užaugame.

Išsilavinimas visų pirma yra išsilaisvinimas – nuo prietarų, nuo baimių, nuo aklo paklusnumo. Tai matymas ryšių tarp faktų, žinių visumos įjautimas savy. Išsilavinęs žmogus jau nesitaikstys su status quo, o greičiau kvestionuos sprendimus: kas iš to, kad gavau dešimtuką? kodėl mes statome atominę elektrinę? kodėl medžių kamienai apvalūs? Šitaip natūraliai randasi nežabota meilė gyvenimui. Šitaip išsivysto tiesioginė intelektualo atsakomybė už bendrą mūsų būtį.

Kai NMA dėstau apie neuromokslus, kaip koks Jėzulis tikiuosi žmonėms atverti akis. Kai kurie keliai praminti, bet aš jums noriu parodyti naujus. Ten, kur niekeno neita, praregėjimai ir proveržiai vis dar ranka pasiekiami. Ir jie kabina giliau, supurtydami sielą iš pašaknų. Dėl to ir siekiu, kad ieškotumėte tų kelių. Nėra jokios priežasties gyventi suknistą gyvenimą, kuriame dėdulė juoda sutana rūsčiai grūmoja pirštu, o tu tampi darbe viršininko, namie – rutinos, o viešoje erdvėje – biurokratinio aparato įkaitu. Jei negali pakeisti pasaulio, sukurk geresnį, ir visi pereis į tavąjį. Aš ir tu turim galvą, turim rankas, galim kūrybingiau pažiūrėti į savo galimybes. Ar tu skalbimo mašinas pardavinėsi, ar kursi mobiliosios bankininkystės programėlę?

Ne, bet tai aišku, kad greičiausiai pabandysi kažką tokio. Dar nesu sutikęs tokio, kuris nebūtų. Paskui greitai apsiraminsi, nes reikia ir pastovaus darbo, ir šeimą išlaikyti, galop norisi kaip žmogui pagyventi.

Tada jau galima būtų šį straipsnį vėl nuo pradžios skaityti.

Reklama
Posted in: duona