Jeigu būčiau aš ne neuromokslininkas… (2)

Posted on 2012-09-07


… tai daryčiau štai ką:

Tautinės savimonės konstravimas XX a. pradžioje. Carinės Rusijos nualintiems, spaudos draudimais trinamiems XIX a. pab. – XX a. pr. lietuviams reikėjo tautinio naratyvo, kurio įsikibę žmonės norėtų išsivaduoti iš priespaudos ir galėtų kurti naują Lietuvą. Radosi Vytauto Didžiojo Lietuva nuo Baltijos lig Juodosios, pasakojimai apie Pilėnų didvyrius, taip pat antilenkiška pozicija (t.p. žr. čia). Tauta be savo naratyvo greičiausiai neegzistuoja, lieka tik paskiri individai. Kaip buvo kuriamas tas naratyvas?

Ši tema ypač aktuali šiuo metu, kai nepriklausomybę atgavusi Lietuva tūpčioja vietoje, nesugebėdama išsikelti ilgalaikių tikslų ir jų siekti. Tebesivadovaujame anuometiniu, jau gerokai smirstelėjusiu naratyvu, nesusikurdami naujo. A. Kubiliaus vyriausybė siūlo “Lietuva 2030“, tačiau tai lyderio, karštai tikinčio šia vizija, neturintis projektas. Kokiais būdais sukurti tokį naratyvą, kad žmogus jaustųsi išdidžiai dėl to, kad yra lietuvis? Geras jausmas skatina savanorišką darbą krašto gerovei. Tokių momentų esu jautęs, matydamas ašarojančią R. Meilutytę ant pakylos ar klausydamas kitus kalbant apie savo senelio darbus. Kaip padaryti, kad tokio “yes, we can“ jausmo kupinos mūsų širdys būtų nuolatos?

Lietuvių tautos mitologija. Tautos istorijoje kai kurie įvykiai — dėl jų svarbos, paslaptingumo, masto —  virsta metaforomis, yra mitologizuojami, tampa tautos DNR, iš esmės ir visados skiriančią tautietį nuo užsieniečio. Turiu omeny, pavyzdžiui, penktąją koloną, violetinius judėjimus ir R. Meilutytę. Ilgą mitologijos sąrašą kaupia Pipedija, todėl pagrindinis darbas būtų ją susisteminti, analizuoti pagrindines tendencijas, remiantis komentarais delfiuose bei istoriniais įvykiais, lėmusiais tų įvykių būtent tokį traktavimą kolektyvinėje sąmonėje, bei sukaupti reikiamus pirminius šaltinius. Mėgėjiškų bandymų apibendrinti, žinoma, esama, skirstant Lietuvą į runkelius ir elitą, patriošus ir kosmopolitus, tačiau sisteminės studijos padėtų sąžiningai ir iki galo įvertinti mūsų tautos esatį, suvokti, kodėl tokie esame, ir susitaikyti su istoriniu palikimu.

Pirmasis šimtas krikščionybės metų. Kaip vieno žmogaus idėja apima pasaulį? Sunkiausia yra pradžia. Tačiau mane ne tiek domina, kaip turi elgtis lyderis, kad suburtų savo gerbėjų ratą,– to moko kiekviena lyderystės knygelė,– kiek paties kulto savarankiški žingsniai po lyderio. Kaip kultas ima mitologizuoti savo lyderį? Kokios jėgos juos suburia ir išlaiko minties tęstinumą?

Šita tema pradėjo kirbėti galvoje kedofilijos metais, kai žuvus lyderiui stebėtinai greitai ėmė burtis “Drąsos kelias“. Kuo ypatinga šio įvykio anatomija, paskatinusi telkimąsi, kuris išlieka stiprus net praėjus keleriems metams? Ko reikia, kad jis išsilaikytų dešimtmečius? Ir kaip, kodėl krikščionybė gyvavo tuos pirmuosius šimtą metų?

Matematika paprastai. Yra daugybė bandymų populiarinti mokslą; dauguma jų apsiriboja falcetiniais šūkaliojimais “mokslas jėga“ be realaus mokslinio turinio ar futuristiniais išvedžiojimais, kurie greičiausiai tik ir liks išvedžiojimais, tad neverta gaišti laiko gilinantis. Tokiu būdu, nepaisant mokslo žurnalistų pastangų ir nuolatinių raginimų pateikti metaforas, tūlam supratimas, kas yra mokslas ir ką veikia mokslininkai, lieka tolimas. Ir net jei šį bei tą retsykiais paaiškiname publikai (pvz., S. Hawkingo “A Brief History of Time“), matematika, regis, lieka ypač tolimame “nepritaikomų abstrakcijų“ užribyje. Gaila. Gražiausia poezija lieka nepažini. Vis galvoju, kaip būtų gerai išgirsti apie didelius matematinius dalykus pasakojant remiantis paprastomis analogijomis, o uždavinius formuluojant kaip žaidimus.

Bet sorry, užsiimu regos tyrimais. Dalinuos, kad kiti už mane padarytų.

Reklama
Posted in: mėsa