Atsakymai į klausimus, iš kurių išaugau. Religija

Posted on 2013-02-13


Dauguma tradicinių religijų yra iš principo ekvivalenčiosvedančios savęs ir kito pažinimo keliu, apibrėžiančios taisykles, užtikrinančias kokybišką gyvenimą ir stabilią visuomenės (civilizacijos) egzistenciją.

Religiją įgyvendinanti Institucija neprivalo turėti ką nors bendra su pačios religijos apibrėžiamais principais. Kai Institucija nėra atitolusi nuo religijos, ji gali suteikti resursus žmogui įsisavinti religijos principus ir būti iš tikrųjų vertinga. Tačiau dažniausiai Institucija užsiima penėjimusi iš žmonių naivumo ir baimės bei, kaip ir bet kuri kita grupuotė, savo įtakos įtvirtinimu ir egzistencijos tęstinumu. Institucija fiziškai įkūnija tą sunkiai apčiuopiamą Dievo sąvoką, taip savo nariams suteikdama kablį (agentą), reikalingą tikėjimui (žr. žemiau).

Tikėjimo klausimas   („Ar tiki Dievą?“) turi dvi interpretacijas: tikėjimas (realia) Dievo (galbūt kaip tam tikros aukštesnės jėgos) egzistencija ir apskritai tikėjimas kaipo toks (pristatomas kaip „viltis“ arba „Dievas širdy“), kur reali Dievo egzistencija nėra būtina.

Pirmoji („realumo“) interpretacija greitai suvystoma ignostinio reikalavimo apibrėžti, kas tas Dievas, kokios galios apibrėžia jo dieviškumą. Jei nežinai, apie ką kalbi, tai kaip gali atsakyti, yra tas Dievas ar ne? Iš principo, mokslas nepaliko vietos standartiniam dėdulei su barzda, tačiau lieka galimybę egzistuoti kokiai nors aukštesniai jėgai (natūralu — mūsų Visatos modeliai keičiasi), nors ką ji bendro su dieviškumu galėtų turėti, man sunku būtų įvardinti.

Antroji („tikėjimo“) interpretacija klausia, kokiam agentui priskiriame priežastinius ryšius: ar visa ko (ar bent svarbiausių dalykų) priežastis yra Dievas (neretai įkūnijamas Institucijos), ar pats žmogus. Man nėra suvokiama, kodėl savo pasiekimus turėčiau priskirti kažkam kitam.

Santykis su religija. Atmetus tikėjimo klausimą, tenka apibrėžti darbinius santykius su institucine religija. Ar priešintis jai įnirtingai, pabrėžtinai nesižegnojant bažnyčioje ir kiekvienai tetulei atrėžiant, jog esi netikintis? (susijusios problemos: žodžio „Dievas“ rašymas didžiąja raide, ėjimas į mišias, vestuvės/laidotuvės bažnyčioje, religinių švenčių minėjimas ir atributika) Visiškas religijos atmetimas yra nepelnytai daug pastangų reikalaujantis požiūris. Reikėtų suvokti, kad jei jau netiki, tai persižegnojęs išganytu netapsi. Kovos su nuoširdžiai tikinčiais ir jų sutrikusios priežastinių ryšių sistemos kritikavimas retai ką atves į protą, nes būtent nenoras analizuoti ir laiko jų tikėjimą. O tradicijos, net jei ir religiniu pagrindu, išlieka vienas kertinių gyvenimo ramsčių:

Tradicijos pranašumas ir yra tas, kad ji (tradicija) leidžia žaidimui įvykti, t. y. leidžia veikti žinomoms (tarkim, atsiradusioms dar prieš avangardą) arba pasąmoningai suvokiamoms taisyklėms, įžvelgti, ar muzika atitinka minėtas taisykles, pajusti jų pažeidimo žaismą.

O. Balakauskas: nenormalu, kad menininkas niekina publiką | Rūta Gaidamavičiūtė, „Kultūros barai“ / delfi.lt

Lavono spardyti neverta (užjausti irgi), nebent jis išties grasintų (kaip yra kai kur pasaulyje).

Reklama
Posted in: išaugta