Atsišaukimas dėl lietuvių kalbos niokojimo

Posted on 2013-04-29


Patekau į Nacionalinio diktanto finalą sykiu su maždaug 80 (iš 3000) kitų plunksnakočių, padariusių ne daugiau 4 klaidų (bet į finalą nevažiavau). Žinoma, tų, kurie mano tekstų yra skaitę, šis faktas nė kiek nenustebins, bet labai malonu, kad pagaliau net kalbininkai sutaria dėl mano išpuoselėto it kalakuto pagurklis lietuvių kalbos jausmo. O kad jau sutaria, gal būtų laikas atsižvelgti į raštingosios mūsų tautos dalies nuomonę?

~~~

Atsišaukimas dėl lietuvių kalbos niokojimo

Mielieji,

tai gal jau pakaks niokoti mūsų kalbą? Jūs, grupelė išrinktųjų, pasikišę po pažasčia diplomą bei Jablonskio tomelį, manote turį teisę nurodinėti, kokia kalba turi būti. Kalba, matot, turi būti taisyklinga, o kas taisyklinga, nustato Valstybinis kalbos įstatymas. Visi jo nepaisantys – ypač kompiuteriniai švepluotojai ir knygų neskaitytojai – yra kalbos nusikaltėliai, keliantys grėsmę savo nežabotu neraštingumu.

Naujienos: toks jūsų požiūris skatina atvirkštinę reakciją. Žmonės ima nevertinti savo pačių kalbos, nes jaučiasi neturį galimybės ją kurti. Kaip man jaustis, kai visi mano interviu išcenzūruojami dėl neva nenorminės kalbos? Kaip jaustis skaitant perplautų salotų skonio rašinius laikraščiuose?

Aptarkime, ką tokia politika reiškia jaunai lietuvių kalbai. (Kiekgi mūsų rašytiniam žodžiui metų?) Jūsų požiūris – šalies veidas. Trūnijimas praeities kemsynuose, besipriešinant menkiausiam pokyčiui – tokia Lietuva. Tai vis dar kovojam su rusu, grasinančiu prikimšti kurtkių į duchovkes? Ar jau su Obamà ir pragaištingosiomis moderniosiomis technologijomis? Ar keliam nesantaikas dėl w?  Sėdite su savo smetonos laikų kvapeliu ir esate žlibi kurmiai, nenorintys padėti kalbai augti ir prisitaikyti prie pasaulio –

kuriame žodis yra skirtas žmogui suprasti žmogų, skyrybos ženklas – lengviau sakinį perskaityti. Nusiraminkime: kalba, kultūrinis paveldas, gelmė neišnyksta be kabučių, nosinaičių ir paukštelių, kaip neišnyko moderniojoje lietuvių poezijoje. Nesugriaus jų nei slengas, nei sekantis. Kalba auga, normos mutuoja, tautos migruoja, tik kalbininkai ir tautininkai sėdi ant savo stiklo kalno putpelių veidais.

O galėtų būti naudingi – palaikydami, ne griaudami tendencijas. Į juos žvelgiu, norėdamas patarimo, kaip trumpai, paprastai pasakyti tablet. Jų pusėn nežiūriu, ieškodamas išmanaus atitikmens smartfonui,– šis žodis ir taip limpa prie mano lietuviško gomurio, jau įgudusio prie telefono. Mokomės iš seno, kuriame naują. Tai kam čia trūksta kalbos jausmo? Kam – sveikos nuovokos? Konservavimas mirusiesiems skirtas, mielieji.

Myliu lietuvių kalbą, dievinu jos skonį burnoje, lipdau įmantrias jos variacijas savo bloge. Kalba yra mūsų visų turtas, ją kuriame kartu, kasdien. Jūs – kalbajobai, kalbos davatkos, kietos rankos besiilgintys kalbos nacionalistai – dievobaimingais veidais apsimetę nuodijate žmonių protus tol, kol jų kalba nustoja skonio, ir užraitytą žodį tarti jau gėda (suradus – išbraukti!). Tai skaudina mane.

~~~

Kas pasirašytų: Vytautas Ališauskas, Loreta Vaicekauskienė (12), Aurelijus Katkevičius (“Bet va kai man Mano Akių Šviesa užrodė šitą [kad forma “vardan“ yra nevartotina], tai kažkaip mano kantrybė gerokai įtrūko.“), Užkalnis,  RokiškisLokyzRaimundas Zabarauskas, Baltasis vaiduoklis

~~~

Papildymas 2013 m. gegužės 1 d.: Kadangi emocingas šio įrašo tonas užgožia jo mintį, pateikiu trumpesnę versiją, išryškėjusią komentaruose FB.

Pagrindas: Kalba auga, nes keičiasi laikai ir žmonės, todėl ir normos turėtų keistis, taikantis prie vartojimo tendencijų.

Iš to neišplaukia, kad normos nereikalingos. Anaiptol – bendras pagrindas privalo būti, antraip paprasčiausiai nebus įmanoma komunikuoti. Diskusija čia dėl to, kiek lanksčios ir besikeičiančios tos normos turėtų būti. Mano nuomone, šiuo metu to lankstumo smarkiai trūksta (tačiau tikrai nepasisakau už kitą ekstremumą, kur iš viso niekas nereguliuojama). Keli pavyzdžiai, kuriuos reikėtų iš naujo apsvarstyti:

  • Žodynas turėtų pildomas naujais žodžiais, kai esami nepakankamai tiksliai atspindi prasmę ar yra nepatogūs (patogumas nustatomas tiriant vartojimos tendencijas). Senieji žodžiai: sekantis, vardan. Naujieji: tviteris, smartfonas. Kiti: slengo žodynas
  • Rašyba: ar tikrai reikalingos nosinės ir paukščiukai? Taip pat turėtų būti reglamentuotas asmenvardžių bei vietovardžių rašymas autentiška forma (kai įmanoma) iš pagarbos žmogui ir biurokratijos palengvinimui.
  • Skyryba: turėtų būtų galimi keli kabučių variantai, nes konkretus kabučių simbolis nėra nei kažkuo tradicinis, nei informatyvus.
  • Kirčiavimas: turėtų būti pripažinti paplitę kirčiavimos sistemos nekeičiantys variantai (gegùžė) bei asmenvardžių ir vietovardžių kirčiavimas autentiška forma, jei įmanoma (Obãma).

Dažnas kontraargumentas: tai mūsų kultūrinis paveldas, kurį dera sergėti. Tačiau tautiniai drabužiai, jų gamybos būdas irgi toks pat paveldas, bet juk nesakome, kad dėlei tradicijos išsaugojimo tik juos dabar tegalima dėvėti.

Antras papildymas 2013 m. gegužės 1 d. Pridūriau dar kelias pavardes panašiai mąstančių (ypač žr. interviu su Vytautu Ališanka). Taip pat patikslinu, kad derogatyviniai kalbininkų apibūdinimai (ypač kalbajobas) yra taikomi tik daliai kalbą ypač žalojančių kalbininkų. Neabejotinai yra tokių, į kuriuos šitaip kreiptis nė už ką sau neleisčiau (pvz., Loreta Vaicekauskienė).

Reklama
Posted in: duona, kalba