Reliatyvu, absoliutu

Posted on 2013-07-29


Pripratome prie nuomonių pliuralizmo – regis, viskas galima, nes viskas įmanoma. Kitaip tariant, vyrauja požiūris, jog viskas tėra susitarimo reikalas, reliatyvu. Šiame kontekste ne tik nepopuliaru kalbėti apie absoliučias vertybes, bet netgi greitai susilauksi gėdinimo esąs netolerantiškas, nedemokratiškas, arogantiškas, naivus ar nupirdėjęs. Tokio atsako (išskyrus „nupirdėjęs“) ir sulaukiu visada, kai tik pabandau pareikšti ką nors absoliutaus. Bet kai kurie žmonės juk niekada nesikeičia, ar ne? Tai skaitom toliau.

Reliatyvizmo lazda turi du galus. Laisvė, kaip spėjome įsitikinti, yra sunki: pasirodo, kur kas sunkiau teisingai pasirinkti negu paklusti „teisingam“ pasirinkimui už mus. Laisvė pasirinkti nuomonę greičiau varo į neviltį, nes nėra jokių kertinių („teisingų“) atsparos taškų. Tenka pačiam susilipdyti savo, o tai toli gražu ne pagal kiekvieno jėgas ar pomėgius.

Tada prasideda iškrypėlių paradas, kur kiekvienas pasirodo su savo lipdiniais: kas su pilaite ant ežero kranto, kas su laisva rinka, kas su savo teise į pašalpą, ir visi jie įsitikinę, kad elgiasi teisingai. Jų reliatyviame reikalo suvokime užimama pozicija greičiausiai nuosekli. O absoliučių tiesų juk nėra, nepasiginčysi.

Man užtat yra. Pavyzdžiui, „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“. Sunku su jos teiginiais ginčytis. Galima, bet ginčydamasis jautiesi jau nebe kaip žmogus, gal koks akademikas, užsibrėžęs abstrakčiai išnagrinėti problemą nepaisant implikacijų. Realiame pasaulyje ginčytis su žmogaus teise į laisvę man būtų nesuprantama. Laisvė nėra kažkoks susitarimas tarp žmonių – tai duotybė. Nėra ji įrodoma, tai tiesiog visuomenės dėsnis, kuris tiek absoliutus, kiek ir gamtos dėsniai gali būti absoliutūs.

Man dar trūksta išprusimo įvardinti tuos dėsnius, tačiau pažvelgęs giliai į savo vidų matau, kad kai kurie dalykai yra teisingi, o kiti – ne. Pykčio perkreiptas rėkiantis veidas, pavyzdžiui, negali skelbti tiesos. Tiesa juk skelbiama su džiaugsmu ir pasididžiavimu.

Ir gaila, kad iš rimčiausių tų visuomenės dėsnių tyrinėjimų žinau tik religijas, ypač budizmą. Vengti diskurse absoliučių kriterijų man nėra suprantama. Nekalbu apie juoda ir balta, visur niuansai, bet pirmiausia svarbu pradinė pozicija. Jeigu pažvelgus įdėmiau ji kertasi su tuo, kas teisinga, kalbėti nebeverta.

Reklama
Posted in: duona