Santuoka

Posted on 2013-08-16


Jonas: Vis dėlto pagrindinis klausimas šiandien: tai kodėl? Matot, santuoka nėra — nebėra — būtinybė. Keičiasi visuomenė, tradicijos, keičiasi ir santykiai. Santuoka nebėra bendro kelio pradžia — anaiptol, bendrą kelią mes pradėjome eiti prieš trejus metus, ir būtų naivoka ar net nesuvokiama tik šiandien pažadėti meilę, ištikimybę ir pagarbą. Visa tai buvo ištarta jau tada, prieš trejus metus.

Eglė: Galbūt ne visi žino ar atsimena, bet mūsų draugystė ir negalėjo prasidėti be šitų priesaikų. Kai susipažinome, Jonas gyveno Belgijoje, aš — Lietuvoje, ir nebuvo nieko daugiau, tik pasakymas vienas kitam, kad reikia, kad galim. Tai bendras kelias, kurio be abipusio pasiryžimo ir noro nė nebūtų.

Todėl turi keistis ir santuokos žodžiai. Kaip matote, mes ne Bažnyčioje ir ne Santuokų rūmuose, ir apsirengę mudu paprastai, o tortas nei baltas, nei pacukruotas. Kiek galėdami stengėmės išsiveržti iš santuokai primetamos, bet mūsų santykių realybės jau nebeatitinkančios formos ir susikoncentruoti ties turiniu.

Jonas:
Kalbelė, padedanti irkluojant prieš srovę
Rimvydo Stankevičiaus eilės
Viens, ir rausta šermukšnio ragana.
Viens, ir žyra karoliai kekėmis.
Viens, ir jungias liepsnos į sakinius.
Viens, ir sniegą aplinkui išdegina.
Viens brūzgynuos gyvenimo padriko.
Viens laiškuos, išsiųstuos per dūmtraukį.
Viens aš viską, kas nubraukta, pabraukiu.
Viens – ir viską, kas pabraukta – nubraukiu.

Santuokai suteikiame atskaitos taško prasmę. Tai, kas tik probėkšmomis, tik pusbalsiu — visu balsu ištarti, kas tik pajausta, tik lyg sapne — galutinai įjausti, tiesiai sau įvardinti, užbrėžti brūkšnį ir žengti toliau. Tokiu būdu, santuoka tampa akstinu transformacijai. Nebekelsime klausimo, ar mylime. Nebesvarstysime, ar su kuo nors kitu galėtų būti geriau. Gal galėtų! Tačiau noras tuoktis rodo, kad šitie klausimai mums jau nublanko.

Nuo pat pradžių tokią mintį gvildenau: ar galėčiau rūpintis Egle kad ir kas jai benutiktų? Iš pradžių atsakymas buvo “ne”. Kas iš mūsų keistų gerą, perspektyvų kupiną gyvenimą į rūpinimąsi ir priežiūrą? Tačiau su laiku tarp mudviejų besisukantis beprotiškas naratyvas pamažėl įtikino mane ir aš pasipiršau jau žinodamas, kad Eglės buvimas man suteikia tiek daug džiaugsmo ir prasmės, jog kitko ir nebereikia.

Tuokiuosi su žmogumi, o ne su kūnu.

Su žmogumi, kuris mane išlaisvina. Ar gali būti didesnis laisvės pojūtis nei tas, kai tau ne tavo genties žmogus — ne tas, su kuriuo augai, kurio kraują nešioji — tau pasako, jog tiki tavim? Jog esi svarbus? Jog palaikys, kai reikės, ir griežtai kritikuos, kai to reikės?

Eglė: Paprastai sakoma, kad moteriai reikia santuokos, nes jai reikia saugumo. Gal tai ir tiesa. Bet aš žinau, kad man reikia daug daugiau. Man reikia Jono, jo meilės, dėmesio, laiko, patarimų, jo draugystės ir akių. Taip, aš viso to noriu, bet kartu esu pasiruošusi ir dalintis. Teks išmokti atsisakyti dalies savo norų, poreikių, priprasti prie kito žmogaus. Ir tai ne penkeriems, dešimčiai metų. Tai visam gyvenimui.

Galbūt tai būtų galima įvardyti kaip pasiaukojimą — tačiau pačia šviesiausia prasme. Pasiaukojimą jaučiant partnerio pasiaukojimą. Pasiaukojimo sąvoka greičiausiai kertinė santuokoje. Būti šalia, mėgautis kartu ir šiaip vienaip kitaip judėti nėra labai sudėtinga. Įsigilinti į kito žmogaus situaciją ir sąmoningai priimti sau nepalankų sprendimą jau yra šis tas daugiau, ko dar reikės išmokti. Tai jau tikriausia paauglystės pabaiga, kai iš ganėtinai savanaudiškos egzistencijos atiduodi save bendruomenei: vyrui, šeimai, giminei. Įvykdydami santuokos aktą, iš tėvų estafetę perimame mes, prisiimdami įsipareigojimus savo bendruomenei: gerbti ir rūpintis kiekvienu savo žmogumi ir mokėti aukotis.

Jonas: Tai vienas iš mūsų santuokos pažadų: padėti eiti savo keliu. Tai įpareigoja mane stengtis suprasti Eglės poreikius, pasitikėti ir rūpintis. Tačiau atsisakau į santuoką žiūrėti kaip į rišantį veiksmą. Neabejotinai kiekvienas mūsų dar keisimės ir augsim, ir būtų neteisinga kokiu nors būdu tai riboti. Todėl neketinu ir nenoriu iškelti jokių sąlygų Eglei. Net kad rytą atsibudęs ją rasiu šalia. Net po trisdešimties metų kartu. Tik taip niekada nežiūrėsiu į ją kaip į savaime suprantamą ir užuot nuviliamas neįvykusių dalykų, būsiu nuolatos maloniai stebinamas. Santuoka yra laisvas žmonių susitarimas padėti vienas kitam, ir baigiasi jis tada, kai nebelieka poreikio tai daryti.

Eglė: Todėl Jonas lieka Kubilius, o aš — Merkytė. Nes aš esu Merkytė, esu įaugusi į savo pavardę, kaip mūsų šeimos vyriausia narė Rita sako — Merkyčiausia Merkytukė. Su ja Jonas ir pasirinko gyventi. Būtų keista, kad santuoka atimtų ar pakeistų svarbią dalį mano identiteto.

Jonas: Galėjome visus šituos žodžius pasakyti ir kitur, intymesnėje aplinkoje gulėdami kur pievoje po maumedžiu, tačiau santuokos šventė suteikia žodžiams svorio, juos įprasmina ir užantspauduoja.

Vilnius, 2013 metų rugpjūčio 16 d.

Reklama
Posted in: duona