Kerštingumas

Posted on 2013-10-11


Kerštingumas, žinoma, yra nekonstruktyvus pojūtis, ardantis tiek patį žmogų, tiek visuomenę. Kokia keršto kilmė?

Keršto pojūtis, regis, būdingas tiems, kurie įsitikinę, jog tėra viena tiesa: vienintelis teisingas požiūris, vienintelis teisingas veiksmas. Viena tiesa yra akla; ji neišmoko suprasti, kokios buvo netinkamo poelgio priežastys, todėl ir neišmoko atleisti. Atleidimas neatleidžia skriaudėjo nuo bausmės, bet jis išlaisvina auką. Tai didi laisvė: numaldyti savo keršto pojūtį yra tų pastangų vertas jausmas.

Tačiau žmonės nori rasti vienintelį teisingą atsakymą, vienintelę priežastį.  Jie nori būti stipriųjų, laimėtojų pusėje, tad skystas XXI amžiaus siūlomas nuomonių pliuralizmo, pasaulio daugialypiškumo argumentas neimponuoja. Teisumo pojūtis stipriai skatinamas nuolatiniais savo tautos, valstybės, religijos, rasės, lyties kėlimais viršum kitų. Laimi krepšininkai — visi švenčia, visi teisūs, pralaimėtojus smagu išvadinti lūzeriais. Gviešiasi uždrausti abortus — vieni išžergę gerkles gina moralę ir saugo nuo pederastų, kiti pjauna kryžius. Visi radikalūs, nes visi teisūs.

Analogiškai, buitiniame konflikte yra toks pat teisumo troškimas (ji(s) nusipelnė atpildo), kuris įteisina kerštą. Tokia reakcija dažniausiai neadekvati, keršto legitimumas painiojamas bausmės legitimumu. Bet tas, kuris su aklai kartoja tariamai pozityvias mantras, jog skaniausias alus lietuviškas, gražiausios moterys — lietuvės, ar norės ir ar mokės jis konflikto akivaizdoje suvokti situacijos daugialypiškumą?

Reklama
Posted in: mėsa