Nepažintos galios

Posted on 2013-12-11


Viskas prasideda nuo pažodinio interpretavimo tų raginimų būti savimi ir reikalavimų priimti mane tokį, koks esu. Iš vienos pusės, aplinka teigia, kad esi nuostabus, iš kitos pusės, ir pačiam stengtis kaip ir nebereikia, nes tu juk esi TU.

O jei apsileidęs kuilius?

Per vėlu. Nes mes juk patys žinome, kokie esame ir kas mums geriausia. O žinome tai iš patirties… kuri subjektyvi, ribota, menkai išanalizuota. Tas “aš“ — tai tradicija, paremta… tradicija (plg. famous for being famous ir taisome, nes taisėme). Bet šitą savastį mes ginsime iki paskutiniųjų, dievaži nesikeisim!

Taigi, pavyzdžiui, toks savistabos etalonas kaip aš dvidešimt septynerius metus prisistatinėjo kaip tipinė pelėda. Neabejotinai ir dauguma žmonių mane pažįsta kaip pelėdą. Naktinėjimas man mielas, o darbe iki vienuoliktos pasirodyt jau gerai. 

Bet štai jau kone metai keliuos į darbą pusę septynių, guluos po vidurnakčio. Šis ritmas reiškia apie šešias valandas kasnakt. Ir ką? Aš patenkintas. Labai geras ritmas, pasirodo; ir nudirbi daug, ir super jautiesi, kad daug dirbi, prieš kolegas negėda. Mintis apie kėlimąsi dešimtą nedomina visai.

Tai tiek apie tą žinojimą, koks esi.

Reklama
Posted in: mėsa