Lietuviai Sovietų Sąjungoje. 2 d. Komunistai

Posted on 2014-01-15


Ankstyvieji (ideologiniai) komunistai

Po šiai dienai komunizmas kaip idealogija dažnam nesukelia tokios reakcijos kaip fašizmas (pvz., Belgijoje: žr. mano žmonos reportažą). Komunizmas žada panaikinti klasių skirtumus ir tai konceptualiai aktualu net ir šiais “we are the 99%“ laikais. (Fašizmas, tuo tarpu, net ir kilnių tikslų neturi.) Natūralu, kad anuomet menkai težinodami apie Spalio revoliucijos atneštą realybę, tomis idėjomis žavėjosi daug Vakarų intelektualų (paskui dorotų McCarthy eroje). Tad Lietuvoje pamažėl prisirpo tikrųjų, ideologinių komunistų: Pranas Eidukevičius, Vincas Krėvė-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis, Vladas Niunka, Antanas Sniečkus ir kiti. Neabejočiau, kad jie suprato, ką darantys, tačiau jų vertybių sistemoje didesnė buvo komunizmo žadama ateitis ir, be abejo, jų asmeninis indėlis ją statant (karjerizmas, žr. žemiau).

Ideologiniai komunistai greičiausiai buvo ir dalis Liaudies Seimo deputatų. Inteligentams, be idėjinio bagažo, galėjo imponuoti galimybė išsiveržti iš klerikalinės, nacionalistinės Lietuvos modelio (Antano Venclovos atvejis) bei turėti daugiau svorio politiniais klausimais, pagaliau nuverčiant įsiėdusią Antano Smetonos diktatūrą. Manau, kad laikui bėgant nemažai jų suprato savo klaidą.

Padlaižiai ir karjeristai

Skundikinė valstybės struktūra visuomet leidžia visti žiurkėms (taip atpažįstamas pūvančios sistemos kvapas). Tokių žmonių vertybių sistema ypačiai egoistiška ir trumparegė. Antraip nei iš idėjos einančių žmonių, šiųjų požiūris yra paviršutiniškas “jei nei aš juos, tai jie mane“ variantas. Kaip ir visais laikais, toks požiūris nieko gero nedavė.

Iš kitos pusės, buvimas partiniu buvo vienintelė galimybė kažką rimtesnio veikti, todėl spėju, kad ypač vėlesniaisiais Sovietų Sąjungos metais partinė priklausomybė jau menkai ką tereiškė  (perestroikos pradžioje Lietuvos komunistų partijai priklausė beveik 200 000 žmonių). Post factum, žinoma, visi sakosi dėl Lietuvos dirbę, tačiau greičiausiai sąmoningo, nuoseklaus darbo būta mažai (plg. “Kiti“) ir tiesiog suktasi sistemoje, per daug jos nekvescionuojant.

Kiti

Lietuvos okupacijai įsibėgėjus, teko rinktis: visokiais būdais priešintis ar susitaikyti ir prisitaikyti. Abu pasirinkimai turi savo argumentų. Besitęsiantis pasipriešinimas skatino tautos ir Vakarų atmintį, tačiau pačių disidentų gyvenimų sąskaita. Tuo tarpu prisitaikymas leido padėtį gerinti sau (padlaižių ir karjeristų variantas) arba visiems, tačiau kompromisų su sąžine sąskaita. Net ir tiesiogiai neprisidedant prie represinių sprendimų, vien tarnavimas sistemai turėjo būti sunkus pasirinkimas.

Antraip nei įprasta, nemanau, kad kuris iš šių pasirinkimų geresnis ar teisingesnis. Mano požiūriu, gyvenimo paaukojimas nebūtinai yra vertingesnis aktas nei nugyventas gyvenimas. Tarkim, senelio J. Kubiliaus rūpesčiu Vilniaus universitete, vieninteliame visoje Sovietų Sąjungoje, buvo dėstoma nacionaline kalba, jam proteguojant įdarbinami grįžę tremtiniai, o kur dar neįtikėtinas 400 metų Universiteto jubiliejus! Tai tokie darbai, kurių mažiau ryžtingas ar menkesnės moralės žmogus tiesiog nebūtų siekęs. Juose atpažįstu braižą žmonių, kuriuos vertinu ir pasitikiu.

Įžanga — Komunistai — Partizanai – SukilėliaiIšeiviai — Sąjūdis

Reklama
Posted in: duona