Lietuviai Sovietų Sąjungoje. 6 d. Sąjūdis

Posted on 2014-06-19


Apie Sąjūdį čia probėkšmom. Lietuva fantastiškai greitai išsilaisvino ir tai daugiausia V. Landsbergio ryžto dėka. Įspūdinga, kaip jis laikėsi tiek prieš Sovietų Sąjungos, tiek prieš dalies sąjūdiečių bei LKP, galiausiai net Vakarų spaudimą „neskubėti ir tartis”. Gorbačiovas mat Vakaruose buvo mėgiamas. Pagaliau atsirado lyderis, su kuriuo buvo galima kalbėtis. Vakarai norėjo naudotis šia situacija, tuo tarpu Lietuvos ir kitų šalių veiksmai grasino šį dialogą sugriauti.

Bet Landsbergis atsilaikė. Jono Meko filme „Lietuva ir SSRS žlugimas”, Landsbergis, Vakarų žurnalistų klausiamas, ar nebaugina SSRS įvesta ekonominė blokada, gal verčiau būtų nusileisti, taria: „Freedom is not for sale”.

Greita, gerai apmąstyta taktika suveikė. Didis politinis laimėjimas sustiprino Landsbergio pozicijas, tačiau taip pat ėmė skaldyti patį Sąjūdį. Landsbergis ėmė vis labiau telkti valdžią į savo rankas, o tai nepatiko daugeliui kitų Aukščiausios Tarybos narių. Deputatų nuomonės, kaip auginti nepriklausomą Lietuvą, skyrėsi, tačiau Landsbergiui vykdant savo politiką, konsensuso nebuvo ieškoma (žr. A. Sakalo straipsnį). Toks susiskaldymas neleido Sąjūdžiui vykdyti efektyvios rinkiminės kampanijos ir lėmė pralaimėjimą 1992 m. rinkimuose į Seimą.

Tuo tarpu Lietuvos komunistų partija (LKP) nežiopsojo ir aktyviai dalyvavo Sąjūdžio procesuose. Dalis jos narių aktyviai palaikė Sąjūdį, nes matė tai kaip teisingą, gal net ilgai lauktą žingsnį Lietuvai. Paskui ši nuostata buvo internalizuota kaip visos LKP pozicija (žr. A. Brazausko knygą „Ir tuomet dirbome Lietuvai”), nors dalis tų dirbusiųjų Lietuvai, turbūt ir pats Brazauskas, visąlaik rūpinosi labiausiai savo pozicijų išsaugojimu, sumaniai laviruodami tarp asmeninių, SSRS ir Lietuvos/Sąjūdžio interesų („Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu” epizodas).

Tad tiek Sąjūdis, tiek LKP turėjo savų pliusų žmonių akyse, bet šioms dviem jėgoms nesugebant ir nenorint susitarti, ilgam skilo ir pati visuomenė. Nenorą kalbėtis simbolizuoja apie tokį pavojų straipsnyje „Istorinė klaida”  kalbėjęs A. Juozaitis, to paties Sąjūdžio suėstas už šią „išdavystę”. Suprantu, aistros virė, aistros tebeverda po šiai dienai, ir tie skauduliai, nesugebėjimas sąžiningai pasižiūrėti į savo istoriją ir galiausiai susitaikyti ir atleisti (ne pamiršti, o atleisti) tebelieka tarp mūsų.

Įžanga — KomunistaiPartizanai – SukilėliaiIšeiviai — Sąjūdis

Reklama
Posted in: duona